Veidaknygė
Karo nėra
Paklausiau Latytinos ir Arestovičiaus pokalbio apie karą, kurį galima vadinti įvadu į karo hermeneutiką.
Arestovičius pradeda nuo aristoteliško klausimo, ar karas yra substanciali ar akcidentinė žmogaus būklė, t.y. ar karas yra būdingas žmogaus prigimčiai ar yra atsitiktinis, bet kažkodėl nuolat atsikartojantis dalykas. Ir konstatuoja, kad mūsų dabartinėje būklėje, tai yra žmogui būdinga savybė. Karas, tai gimtosios nuodėmės perviršis, kuris karts nuo karto išsilieja. Taigi, karo neigimas (taikos diskursas) yra žmogaus prigimties neigimas.
Šiuolaikinis vakarietiškas leftistinis diskursas nepripažįsta karo kaip objektyvaus ir legitimaus reiškinio. Arestovičiaus nuomone karo delegitimacija įvyko po II Pasaulinio Karo. Tada nenorėta, kad tai, kas įvyko, pasikartotų ir buvo sukurta politinė ir teisinė sistema, kuri karo reiškinį išstūmė už visuomenės ribų.
Tačiau nepaisant noro panaikinti karo reiškinį, karai vyko. Nuo JTO sukurimo įvyko virš 600 karų. Tačiau jie vadinami ne karais, o lokaliais konfliktais, antiteroristinėmis operacijomis, taikos palaikymo misijomis, specialiosiomis operacijomis ir pan.
Po II PK nustojo galioti senosios karo vedimo taisyklės, pagal kurias karas yra paskelbiamas, jis vedamas ir jis užbaigiamas.
Karo nepripažinimas karo tikrovę nustumia į pasamonę. Konfliktas tampa permanentinis ir neišsprendžiamas. Klasikinis pavyzdys: Izraelio – arabų konfliktas. Jei 1948 m. Izraelio – arabų karas būtų vykęs XVIII ar XIX a, jis būtų baigęsis. Būtų perbraižytos sienos. Pralaimėję arabai būtų pasitraukę į kitas arabų gyvenamas teritorijas.
Tačiau pagal naują tarpautinių santykių paradigmą, buvo pradėta kalbėti apie vietinių gyventojų teises, siekti jas užtikrinti, ieškoti kompromisų. Visa tai atvedė iki to, kad kdabar turime HAMAS.
Jei būtų taikomas tradicinis karo supratimas, 1948 m. JTO rezoliucija dėl Izraelio – Palestinos valstybės sukūrimo po Izraelio – arabų karas būtų buvusi panakinta. O dabar tai tapo amžinu neišsprendžiamu konfliktu.
Iki karo deligitmavimo karai buvo baigtiniai. Jie nustatydavo tvarką ar ją pakeisdavo. Tai nebūtinai buvo teisinga. Tačiau tai veikė. O dabar turime begalinio karo diskursą. Arestoviaus nuomone, reikia sugrąžinti klasikinį karo supratimą, kur karas prasideda ir baigiasi.
Leftistinis mąstymas yra linkęs manyti, kad karo nėra.
Realistinis, kuris sako, kad karas yra bormali žmogaus būklė, o taika tai nukrypimas. Ir yra konstruktyvistinis požiūris, kuris pripažįsta karo tikrovę ir ieško būdų kaip tai reguliuoti.
Leftizmas vadovaujasi klaidingu įsitikinimu, kad karas yra civilizacijos reiškinys. Kad jei nebūtų valstybių, nebūtų ir karų. Tai mitas apie laukinį, kuris prigimtinėje būklėje niekada nekariauja.
Tai paneigia istorikas Lawrence’o H. Keeley knygoje „Karas prieš civilizaciją: taikaus laukinio mitas”, kurioje parodo, kad ir iki valtybių atsiradimo žmonės kariavo ir karai buvo daug žiauresni. Valstybės atsiradimas buvo būdas karo reiškinį kontroliuoti, valstybės ribose garantuojant taiką.
Liberalus požiūris kyla iš Imanuelio Kanto „Traktato apie amžinąją taiką.” Kantas sako: jei žmonėms duosime balsuoti ar kariauti ar ne, tai didžioji dauguma neabejotinai pasakyks karui ne. Nes kariauti neapsimoka.
Taip Kantas redukavo klausimą apie karą, nes atmetė karo už idėjas, už tai, kas sakralu, galimybę.
O realistinis požiūris sako, kad žmonės kariauja dėl dviejų priežasčių: dėl aukso ir dėl idėjų. Taip pat, žmonės yra linkę skirstyti į svetimus ir savus. Todėl turime keturias karo formas: karą tarp savų dėl aukso, karą su kitais dėl aukso, karą tarp savų už tai kas sakralu ir karą su svetimais už tai, kas sakralu.
Leftizmas neigia tiek karo idėją, tiek ir tai, kad yra dalykų, už kuriuos žmonės yra pasiryžę aukoti gyvybes. Taigi, jam belieka kalbėti tik apie specialiąsias operacijas dėl aukso.
Ir kadangi liberalui absurdiška kariauti už auksą, kurį galima nusipirkti, jis techniškai negali paaiškinti karų. Tai viena iš priežasčių, kodėl Vakarai nemato Rusijos pradėto karo ideologinių priežasčių. Ir nesupranta jo.
Dėl aukso pasidalinimo žmonės gali susitarti. Tačiau kai eina kalba apie vertybes, kuo labiau žmonės apie jas kalba, tuo labiau pykstasi ir nesutaria. Žmonės nenori ir negali susitarti dėl sakralių dalykų, jei jie juos priima rimtai.
Po II PK nustatytos karo vedimo taisyklės taikomos iš esmės situacijai, kai savi kovoja su savais dėl aukso. Tuo grįsta Ženevos konvencija, susitarimai dėl pėstininkų minų ir pan. O štai karas tarp savų už sakralias vertybe nepatenka į sritį, kurią reguliuoja konvencijos. Ir todėl sprendimai dėl tokio karo atsiduria pato situacijoje.
Jis kalba apie Ukrainos pamoką. Ukraina – tai valstybė, kuri įtakojama vakarietiško leftistinio diskurso nuleido į unitazą visą savo karinį potencialą. 1991 m. Ukraina turėjo didžiausią Europoje karinį kompleksą su atominiu ginklu. Europoje niekas negalėjo prilygti Ukrainai šiuo požiūriu nė iš tolo: 2 mln. karių, keletas oro flotilių, branduolinis ginklas.
Čia verta pacituoti: „ir mes, patikėję liberaliąja propaganda, viską nuleidome į unitazą. Nes su mumis juk niekas nekariaus. Mes juk neutralūs.”
Nepaisant to, kad jau 1993 m. įvyko incidentai dėl Juodosios jūros karinio laivyno dalybš, vyko kariniai incidentai Kryme.
Dabar Ukraina moka kraujo kainą už tai, kad patikėjo liberaliąja mantra, jog karo nebus, kad jis šiais laikais niekam nereikalingas.
Arestovičius baigia: „Ką turite suprasti, tai tai, kad karai dar bus. Ir jei nėra kariuomenės, jai nėra pasirengimo karui, jei valstybėje nieko nėra – ji yra negyvybinga”.
Karai yra nešvengiami. Tai reiškia, kad tenkakariauti. Tai reiškia, kad reikia ruoštis karui.
Karas, tai gimtosios nuodėmės perviršis, kuris karts nuo karto išsilieja. Kad šį išsiliejimą nutraukti yra pašaukti kariškiai, kurie turi jį civilizuoti, įvesti į kažkokius tai rėmus ir galiausiai sustabdyti.