Šiandien minime pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnavimo dieną. Šis vainikavimas buvo 1251 m. įvykusio Mindaugo krikšto tąsa ir pasekmė, bet ne atvirkščiai. Jo dėka Lietuva įėjo į Vakarų pasaulio erdvę, tapo kitų krikščioniškų valstybių lygiaverte politine partnere.
Šiandien krikščionybė reiškia ne politinę galią ir įtaką, bet tam tikrą laikyseną pasaulio akivaizdoje. Ši laikysena primena pasauliui apie teisingą dalykų tvarką, egzistencinį tikslą, viršijantį žmogiškąjį gyvenimą bei kasdienio asmeninio dvasinio tobulėjimo iššūkį, kurį apaštalas Paulius išreiškė „bėgimo“, „kovos“, „lenktynių“ metaforomis.
Kaip žinia, Mindaugas atsižadėjo tikėjimo. Mindaugo apostazę sekė Lietuvos karalystės žlugimas ir Mindaugo giminės nunykimas. Dinastija buvo užgniaužta jos užuomazgose.
Žvelgiant į šiandieninę Europą, statytą ant kriščioniškos pasaulėžiūros (kriščioniško socialinio mokymo) pamatų, nori nenori iškyla paralelės su Mindaugo istorija. Dar 2003 m. Europa, atsisakydama Europos Konstitucijoje paminėti kriščioniškas Vakarų pasaulio šaknis, de facto atsižadėjo krikščionybės, ir šio išsižadėjimo vaisius mes ragaujame šiandien.
Linkiu visiems, prisimenant buvusios Lietuvos valstybės galią, prisiminti ir šios galios šaknis, bei pagalvoti, kas yra ar turėtų būti dabartinės Lietuvos tvermės ir tvarumo šaltinis.
Mindaugo krikštas (nežinomo XVII a. Lietuvos dailininko paveikslo, vaizduojančio vyskupą Vitą, fragmentas);;