Pasirodo, daug aistrų kelia Labdaros ir paramos įstatymo pataisos (žr. ČIA), kurias LR Seimas priėmė prieš pat šv. Kalėdas (nors su šv. Kalėdomis jos niekaip nesusiję).
Keletas mano minčių šiuo klausimu, o jūs jau patys spręskit, ar tai alyva į ugnį, ar vanduo ant ugnies 🙂
Įstatymo pataisos (kurią pateikė LR MP I.Šimonytė ir BFK pirmininkas M.Majauskas) formuluotės tikslas – praplėsti asmenų, galinčių gauti paramą, ratą, jei jie tiesiogiai dalyvauja likviduojant ekstremalią situaciją ir šalinant padarinius. Kaip nurodyta projekto aiškinamąjame rašte (tarp skliaustelių), kalbama apie medikus ir savanorius, kurie padeda įveikti pandemijos iššūkį.
Pagal formuluotę tai galėtų apimti, pvz., ir šaulius, kurie kelias dienas budi keliuose, ar Tiberiados brolius, kurie padeda medikams Santariškėse nuimdami nuo jų buitinių darbų krūvį, kad jie galėtų koncentruotis į ligonių gydymą ir priežiūrą.
Tai kur čia problema? Perskaitęs Jurgos Lago įrašą, supratau, jog kyla baimė, kad šia įstatymo pataisa bus pikrnaudžiaujama panašiai, kaip galimai yra piktnaudžiaujama meno kūrėjo statusu pagal šį įstatymą gaunant paramą.
Iš tiesų, pagal Labdaros ir paramos įstatymo koncepciją, LABDAROS gavėjai yra FIZINIAI asmenys, o PARAMOS gavėjai – JURIDINIAI asmenys. Su vienintele išimtimi (iki šiol): pagal įstatymo 7 str. 2 d., paramos gavėjais galėjo būti ir menininkai, kuriems buvo suteiktas meno kūrėjo statusas.
Šimonytės ir Majausko įstatymo projektu buvo praplėstas fizinių asmenų ratas, kurie gali tapti paramos gavėjais:
„6. Šio straipsnio nuostatos netaikomos fiziniams asmenims, kuriems Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo nustatyta tvarka yra suteiktas meno kūrėjo statusas, ir šio įstatymo 7 straipsnio 21 dalyje nurodytiems fiziniams asmenims.“
Jurga Lago yra visiškai teisi kvestionuodama šį menininkų klasifikavimą (mokestine prasme) į privelegijuotų ir parijų statusą (tai ne pirmasis jos įrašas šia tema). Ir neabejoju, kad tokia mokestinė lengvata yra ydinga ir sukuria korupcinę nišą bei galimybę piktnaudžiauti įstatymu.
Tačiau Šimonytės ir Majausko pateikta įstatymo pataisa nėra susijusi su skirtingo menininkų traktavimo mokestine prasme klausimu. Ir be to, ji nera taikoma išskirtinai menininkams ar pseudomenininkams (arba influenceriams – kurie, galima sakyti, irgi užsiima tam tikra socialinio meno – socialinės inžinerijos – forma). Jis taikomas visiems fiziniams asmenims, kurie savo noru dalyvauja pandemijos iššūkio valdyme.
Be abejo, kiekviena mokesčių pataisa yra kaip durys, pro kurias gali įeiti tiek kviesti, tiek nekviesti svečiai. Tokia yra durų logika. Taigi, šia įstatymo pataisa gali bandyti pasinaudoti ne tik Tiberiados broliai, bet ir Jurgos minimi influenceriai. Kad taip nenutiktų, yra labai svarbu aiškiai ir tiksliai apibrėžti kriterijus.
Pagal įstatymo pataisą paramos gavėjais gali būti asmenys „kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir atvejais, tiesiogiai dalyvauja ekstremalios situacijos likvidavime ir padarinių šalinime.“ Vyriausybės tvarkos dar nemačiau, bet jau dabar aišku – ne kiekvienas norintis ir ne bet kokios savanorystės ar labdaros atveju. Kai jas pamatysime, galėsime įvertinti, yra ar nėra spragų, leidžiančių piktnaudžiauti. Man, kaip teisininkui, pvz., kyla šie klausimai:
a) ar nereikėtų įstatymu apibrėžti paramos gavėjų ratą?
b) kaip Vyriausybės nutarime bus apibrėžtas paramos gavėjų ratas? Ką reiškia frazė – „tiesiogiai dalyvauja“? Ir ar nereikėtų įstatymu apibrėžti paramos gavėjų ratą? Juk mokesčius nustatyti – kaip ir nuo jų atleisti – galima tik įstatymu. Tad ar gali būti įstatyme toks neapibrėžtumas?
b) kiek laiko reikia savanoriauti, kad būtum priskirtas prie paramos gavėjų. Ir jei, pvz., šiemet savanoriavai dvi dienas, ar tai reiškia, kad 2021 metais, teikdamas pajamų deklaraciją, būsi laikomas paramos gavėju ir būsi atleistas nuo visų mokesčių už gautą paramą? Akivaizdu, kad gali būti disproporcija tarp tavo savanorystės (ir pagal nutylėjimą – tavo prarasto laiko ir pinigų) ir gautos paramos. Ar tai kas nors fiksuos? Kas sužiūrės ir palygins, kiek savanoriavai, o kiek gavai paramos? Tad klausimų yra.
Tačiau mane, kaip teisininką, neramina du dalykai. Vienas susijęs su šios pataisos, o kitas – su viso Labdaros ir paramos įstatymo koncepcija.
Dėl pataisos: mano asmeniniu įsitikinimu – savanorystė yra savanorystė. Pagal definiciją ji yra neatlygintina. Tuo ji ir skiriasi nuo darbo, kuris yra atlygintinas. Teisiškai ydinga ką nors vadinti savanoryste, bet numatyti jos kompensavimo mechanizmą. O Šimonytės ir Majausko pataisa yra būtent tokia. Jei žmonės nori savanoriauti – labai gerai. Ir tai net skatintina. Tačiau skatinimas savanoriauti numatant atlyginimo už savanorystę (kad ir netiesioginio) galimybę, mano galva, paneigia pačią savanorystės idėją.
Dėl Labdaros ir paramos įstatymo koncepcijos. Pagal įstatymo modelį, fiziniams asmenims yra teikiama labdara, o parama – juridiniams asmenims, kurie gautą parama PERSKIRSTO, t.y., ją arba teikia kitiems fiziniams asmenims, arba panaudoja organizacijos veikloje sukurdami produktą, kuris teikia tiesioginį gėrį visuomenei ir jos nariams.
Įstatyme numatyta išlyga, leidžianti menininkams pretenduoti į paramą, mano galva, yra ydinga būtent šia prasme, nes jie gautos paramos neperskirsto, o suvartoja patys (jei ne prageria ar prarūko:)
Taip, galbūt galima ginčytis dėl meninkų kuriamo produkto pridėtinės vertės visuomenei ir jos nariams. Tačiau, kaip teisingai pastebi Jurga, su tokiu mokestiniu reguliavimu atsiranda daug tranų ir piktnaudžiavimo, o be to, tie patys privelegijuoti menininkai savo sukurtą produktą paprastai rodo UŽ PINIGUS. Taigi, visuomenė jo nemokamai negauna (skirtingai nuo, pvz., „Carito“ valgyklos paslaugų). O pats principas ir teisingumas reikalautų: kad turi gauti. Taigi ši lengvata yra greičiau dėl tranų išlaikymo, o ne dėl bendrojo gėrio.
O asmeniškai mane, kalbant apie šią pataisą, erzina viena patirtis. Berods, praėjusiais metais Seimo narys Mindaugas Puidokas buvo užregistravęs pasiūlymą į Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimo projektą, pagal kurį į nelaimę patekę asmenys būtų galėję gauti paramą tiesiogiai. Kaip žinia, sudegus namams (ar kitos stichinės nelaimės atveju), žmogus lieka plikas kaip tilvikas, vienkartinė valstybės (savialdybės) pašalpa yra juokinga, o pervedus tokiam žmogui auką, ji būna traktuojama kaip pajamos ir apmokestinama pajamų mokesčiu. Kodėl? Nes fizinis asmuo pagal įstatymą paramos gauti negali. Taigi, M. Puidokas pabandė pasiūlyti, kad tokios aukos būtų neapmokestinamos. Į šį pasiūlymą Biudžeto ir finansų komitetas atsakė NE.
Komiteto išvadoje buvo parašyta, kad parama turėtų būti pervedama juridiniam asmeniui (labdaros ir paramos fondui), kuris tada ją suteiks labdaros forma fiziniam asmeniui. Laikantis įstatymo koncepcijos. Už pasiūlymo atmetimą balsavo ir BFK narys M. Majauskas. O dabar tas pats asmuo teikia įstatymo projektą, kuriuo LEIDŽIAMA tiesiogiai teikti paramą. Štai toks dvigubas situacijų traktavimas teisėkūroje man nepatinka. Jei jau yra būtina atlyginti fiziniams asmenimis, kurie dėl savo savanoriškos veiklos bendrojo gėrio labui patiria išlaidas, tai galima organizuoti per paramos ir labdaros fondą. Pvz., per Covid-19 paramos ir labdaros fondą savanoraiujantiems asmenims. Būtų ir skaidru, ir tvarkinga.