Teisėkūros pagrindų įstatyme yra numatyta įstatymo leidėjo pareiga konsultuotis su visuomene. Kodėl ji yra reikalinga?
Privalomo ikimokyklinio ugdymo atvejis
Tarptautinėje praktikoje yra du ikimokyklinio ugdymo organizavimo modeliai: PRIVALOMAS ir VISUOTINIS.
Privaloma ikimokyklinio ugdymo sistema nustato ikimokyklinio ugdymo PAREIGĄ tėvams, o visuotinė – garantuoja TEISĘ (angl. legal entitlement) sudarydama galimybę reikalauti iš švietimo paslaugos teikėjo savo vaikui ikimokyklinio ugdymo.
Dabar galiojančiame Švietimo įstatyme buvo privalomo ikimokyklinio ugdymo UŽUOMAZGOS. Jame buvo nustatyta, kad vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų galėjo būti skiriamas privalomas ikimokyklinis ugdymas („gali būti skiriamas“).
Dėl įvairių priežasčių, kurių čia neaptarinėsiu, ši nuostata praktikoje buvo neįgyvendinama. Dėl to vaikai iš socialinę riziką patiriančių šeimų būdavo per vėlai įtraukiami į švietimo sistemą, jų integracija vėluodavo, pedagogams darbo su jais būdavo daugiau, o jų mokymosi rezultatai, kaip rodo PISA tyrimai, prastesni.
Reaguodamas į tai LR Prezidentas užregistravo atitinkamas Švietimo įstatymo pataisas. Prezidento komandos pasiūlyta formuluotė iš esmės siūlė privalomo ikimokylinio ugymo sistemą („ikimokyklinis ugdymas yra privalomas ir užtikrinamas“).
Tėvams kilo klausimas: ar iš tiesų Prezidentas siūlo Lietuvoje įvesti privalomo ikimokyklinio ugdymo sistemą?
Po konsultacijų su visuomene, kuriose dalyvavo ir Laisvos visuomenės institutas (jūsų nuolankaus tarno asmenyje), paaiškėjo, kad NE. Laisvos visuomenės institutas siūlė patikslinti formuluotę, šį pasiūlymą Prezidentūra PRIĖMĖ.
Prezidento užregistuotoje Švietimo įstatymo pakeitimo projekte yra frazė (i„kimokyklinis ugdymas turi būti užtikrinamas“). Ši formuluotė atitinka VISUOTINIO ikimokyklinio ugdymo sistemos dvasią ir orientuoja Švietimo sistemą jos link. Taip ir derėtų ją suprasti. Ir žurnalistams, ir visuomenei, ir – svarbiausia – ją vėliau turėsiantiems įgyvendinti valstybės tarnautojams.
Pagal ją, ikimokylinis ugdymas vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų yra rekomenduojamas, valstybei įsipareigojant sudaryti materialines sąlygas juo pasinaudoti. Pvz., užtikrinti vaikų pavėžėjimą iki IU įstaigos.
Pradinio ugdymo ankstinimo atvejis
Prezidento projektas (iš esmės dėl tų pačių priežasčių) siūlė ankstinti ir Privalomą ugdymą.
Viešos konsultacijos su visuomene parodė, kad diskusijų šiuo klausimu dar reikia. Tikėjausi, kad jos bus pratęstos LR Seime, Švietimo ir mokslo komitete.
Man patiko Vyriausybės išvada, siūlanti tarpinį variantą tarp dabar egzistuojančio ir Prezidento pasiūlyto modelio. Pagal ją, Pradinis ugdymas nebūtų ankstinamas, tačiau vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų būtų siūloma dviejų metų priešmokyklinio ugdymo programa. Per pirmuosius metus jie adaptuotųsi, įgytų stokojamų socialinių įgūdžių, galiausiai būtų ištraukti iš socialinės rizikos terpės į saugią aplinką, o jau antraisiais metais ruoštųsi perėjimui į pradinio ugdymo sistemą.
Praktika rodo, kad per vienerius metus pasiekti šių dviejų tikslų mokyklai nepavyksta. O to norintys tėvai galėtų ir PU pradėti anksčiau – nuo 6 metų. Vyriausybės pasiūlytas variantas nuosaikesnis ir reikalauja mažiau sistemos pervartų.
Tačiau penktadienį vykusiame Švietimo komiteto posėdyje, užuot atsakingai įvertinus pasiūlymus, dar kartą išklausius visuomenės atstovus, tėvus, galbūt surengus platesnę diskusiją apie siūlomo teisinio reguliavimo pasekmes, greituoju būdu buvo priimtas sprendimas ankstinti pradinį ugdymą.
Skubos tvarka ir be didelių diskusijų, matyt, norint priimti sprendimą paskutiniame šios kadencijos Seimo posėdyje, kuris bus kitą savaitę, taip užsidedant sau pliusiuką ir paliekant tai įgyvendinti (ir už pasekmes atsakyti) naujos kadencijos Seimui.
O kad yra apie ką diskutuoti, rodo ir LR Vyriausybės patarėjos Unės Kaunaitės įrašas (ČIA).
Mieli valstybės vyrai. Primenu, kad teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyta pareiga konsultuotis su visuomene reiškia ne formaliai leisti atsiųsti raštą ir jį įdėti į išvadą. Ji reiškia visuomenės atstovus kantriai išklausyti, įtikinėti juos, ieškoti kompromiso ar alternatyvių variantų, jei reikia – yra demokratijos sąlyga. Kuri reikalinga teisėkūroje norint išvengti neprotingų sprendimų ir socialinės įtampos (čia tinka prisiminti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo atvejį).