Po truputėlį kaista aistros dėl į antradienio Seimo darbotvarkę įtraukto Civilinės sąjungos projekto svarstymo. Žmonės mobilizuojasi, rašo laiškus, Seimo nariai arba tyli, arba atsimušinėja.
O man įdomu pamąstyti, kokie motyvai lėmė šio projekto svarstymą būtent dabar ir kokie argumentai šįkart gali skambėti Seimo plenarinių posėdžių salėje?
* Pirma, baigėsi Vietos savivaldos rinkimai, iki Seimo rinkimų dar metai su trupučiu. Pakankamas laiko tarpas, kad rinkėjas (arba bent jau dalis iš jų) pamirštų Seimo nario neteisingą balsavimą/
* Antra, prieš kelias dienas šventėme (kai kas šventė) Tolerancijos dieną. O kokia šventė be dovanų. P.S. Simboliška, kad ji yra švenčiama būtent gegužę, darbininkų mėnesį. Šiaip ar taip, LGBT yra naujasis proletariatas.
* LR Seimo nariai gavo X skaičiaus užsienio ambasadorių Lietuvoje raginimą užtikrinti Lietuvoje žmogaus teises. Kaip rašoma meilės laiške Seimo nariams: „Tikime, kad šeimos esmė yra meilė, kuri būna įvairiausių formų, tačiau visos jos vertos visuotinės teisinės apsaugos. Gerbiame demokratinį procesą Seime ir tikimės, kad bus priimti civilines sąjungas įtvirtinantys teisės aktai“ Kaip pastebėjo vienas mano bičiulis diplomatas, kas tai, jei ne akivaizdus kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, pažeidžiant Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių. Aiškinti, kaip valstybė turi tvarkytis savo viduje tikrai neįeina į ambasadorių pareigas* Gerbiamiems ambasadoriams reikia priminti, jog šioje srityje EŽT Konvencija ir EŽTT jurisprudencija labai aiškiai gerbia valstybių apsisprendimo teisę , t.y. sako, jog, klausimas, kokia forma sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius yra valstybės vidaus reikalas (Schalk ir Kopf prieš Austriją, 2010, Fedotova prieš. Rusiją, 2023);
* Balandžio mėnesį trys vienos lyties asmenų poros kreipėsi į teismą, reikalaudamos registruoti arba jų partnerystę, arba santuoką. Vienas iš šių strateginių bylų tikslų yra daryti spaudimą Seimui, kad būtų priimtas Civilinės sąjungos įstatymas. Net neabejoju, kad vienas iš emocinių argumentų, skambėsiančių Seime, bus toks: va, jei mes būtume priėmę Partnerystės (Civilinės sąjungos) įstatymą, tai šių, Lietuvai gėdą darančių, bylų nebūtų. 🙂
* Seime turėtų skambėti argumentas iš bylos Fedotova prieš Rusiją, kuriam EŽTT pirmą kartą pasakė, jog šalys turi pozityvią pareigą (t.y. privalo) savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius. Tačiau reikia pabrėžti, kad kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų. Rusija pralaimėjo savo bylą ne todėl, kad nesureguliavo vienos lyties asmenų teisinių santykių TAM TIKRU BŪDU, bet tame, kad nesureguliavo jų VISAI, palikdama jas be teisinės apsaugos.
O Lietuva šiam klausimui spręsti turi net kelias teisėkūrines iniciatyvas, pvz. susitarimą dėl bendro gyvenimo, Artimo ryšio projektą, kuriems pritaria visuomenė ir kurie nekelia prieštaravimo Konstitucijai klausimų.
Taigi, Seimo nariai turi manevro laisvę. Reikia tik, kad jie turėtų drąsos ja pasinaudoti.
* Seimo nariai gali vadovautis iliuzija, kad priėmus Civilinės sąjungos įstatymą, viskas tuo ir pasibaigs, t.y. kad bus nutrauktos pradėtos bylos, ir kad nebus siekiama įstatymiškai plėsti teisių apimtį (pvz. keliamas įsivaikinimo klausimas). Deja, praktika rodo kitaip. Ir čia aš turiu du pavyzdžius.
ITALIJA susidūrusi su šiuo klausimu priėmė registruotos partnerystės įstatymą, taikomą vienos lyties asmenims. Dėl Italijos visuomenės nepritarimo vienos lyties partnerystei, įstatymas numatė labai siaurą vienos lyties asmenų, sudariusių partnerystę teisių apimtį. Tada įstatymas buvo apskųstas teismui, byla nuėjo iki Europos Žmogaus teisių teismo
Byloje Oliari ir kiti prieš Italiją (2015) teismas pripažino, jog Italijoje įstatymas suteikia pernelyg siaurą teisių apimtį, juos tos pačios lyties poroms suteikta teisinė apsauga neužtikrina pagrindinių poreikių porai, gyvenančiai stabiliuose įsipareigojančiuose santykiuose ir įpareigojo Italiją garantuoti „esmines civilinę sąjungą sudariusių asmenų teises” (core rights). Teismas nemanė, kad Italijai būtų itin sunku numatyti platesnę tos pačios lyties asmenų sąjungų pripažinimą ir apsaugą, ir nerado argumentų, pateisinančių, kodėl tai negali būti padaryta.
Bet labiausiai tipiškas yra AUSTRIJOS pavyzdys. 2004 m. vienos lyties pora kreipėsi į EŽŽT dėl to, kad jiems nubuvo sudaryta galimybė susituokti ar kitu būdu įforminti savo tarpusavio santykius. EŽTT priėmus kreipimąsi, Austrijos vyriausybė, siekdama išvengti „gėdos” europiniame teisme, ėmėsi korekcinių veiksmų, t.y. skubos tvarka inicijavo Partnerystės įstatymo, numatančio galimybę registruoti veinos lyties asmenų partnerystę priėmimą ir pateikė EŽTT prašymą išbraukti šią bylą iš teismo nagrinėjamų bylų sąrašo. Tačiau ieškovai , nors jiems ir atsirado galimybė įforminti savo santykius, neatsiėmė savo kreipimosi, o EŽTT – šią bylą vis tiek nagrinėjo, nes o joje buvo keliamas klausimas dėl vienos lyties asmenų santuokos. Tai buvo strateginė byla, kurios tikslai neapsiribojo tik šios poros interesų gynimu ar jų užtikrinimu siaura apimtimi. Kaip žinia, šioje byloje, paneigiant iki tol buvusią teismo praktiką, buvo konstatuota, jog kartu gyvenančios tos pačios lyties asmenų poros, gyvenančios stabilioje faktinėje partnerystėje, santykiai patenka į „šeimos gyvenimo” sąvoką. Tai buvo byla Schalk ir Kopf prieš Austriją (2010).
Bet įdomiausia, kas buvo po to: pripažinus vienos lyties poroms šeimos teisinį statusą, tuoj pat sekė kita byla EŽTT, kurioje vienos lyties pora siekė, kad būtų leista įvaikinti parnerio vaiką. Pagal Austrijos įstatymus tai buvo leidžiama kartu gyvenančioms nesusituokusioms skirtingų lyčių poroms, o vienos lyties poroms įstatymas tokios teisės nenumatė.
Byloje X and Others v. Austria (2013) teismas neįžvelgė priežasčių teigti, kad „vaikui žalinga būti auginamam tos pačios lyties poroje ar turėti dvi mamas ar du tėčius“. Susiformavusioje praktikoje teismai vaiko prigimtinio intereso augti su tėčiu ir mama (įtėviu ir įmote) nelaikė pakankamu argumentu neleisti įsivaikinti tos pačios lyties poroms Teismas tokį apribojimą buvo buvo linkęs laikyti diskriminaciniu.
Taigi, jei Lietuvą įteisintų tos pačios lyties asmenų partnerystę ( ar civilines sąjungas), būtų tik laiko klausimas kada Lietuva turėtų pripažinti homoseksualių porų teisę įsivaikinti.
Būtent todėl siekiant reglamentuoti tos pačios lyties asmenų bendro gyvenimo santykius ir išvengti galimo santuokos ir partnerystės teisinio sulyginimo yra būtina yra privaloma kartu su LR Civilinės sąjungos įstatymo projektu pateikti ir svarstyti LR Konstitucijos pataisą, kuri įtvirtintų tėvystės ir motinystės sąsajos su biologine lytimi konstitucinį principą.
Taip būtų išvengta bet kokių abejonių, jog Civilinių sąjungų įteisinimas yra tik pirmas žingsnis į civilinę sąjungą sudariusių asmenų bendro gyvenimo prilyginimą santuokai, o taip pat garantuota, jog priėmus šį įstatymą, bus užtikrinta prigimtinė vaikų teisė turėti biologinę mamą ir biologinį tėtį bei apsaugotas Civilinio Kodekso 3.3 straipsnyje įtvirtintas tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principas
Būtent tokį kelią, siekdama reglamentuoti tos pačios lyties asmenų bendro gyvenimo santykius ir išvengti galimo santuokos ir partnerystės teisinio sulyginimo pasirinko Vengrija, kurios Nacionalinė Asamblėja, 2020 m. gruodžio 15 d. priėmė Konstitucijos pataisų įstatymą, kuriuo savo Konstituciją papildė nuostata “motina yra moteris, tėvas – vyras“.
______
* Žr. Vienos konvencijos 3 straipsnį