Esu hipotetizavęs, jog Lietuvą ištikusi demografinė krizė yra susiusi ne su socialinės paramos šeimai stoka, bet su asmenų vertybinėmis nuostatomis. Tačiau tai tebuvo tik visuomenės mentaliteto stebėjimu paremta prielaida.
Ir štai, prašau, šią prielaidą patvirtinantis VU Filosofijos fakulteto tyrimas, kuriame, pasitelkiant gyvenimo istorijų interviu metodą, nagrinėtos pirmosios nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios kartos (nuo 1980 metų iki 2000-ųjų gimę asmenys) elgesio modeliai (vertybinės preferencijos).
Tyrimo vadovės, doc. Laimos Žilinskienės teigimu, ši, lūžio karta, labiausiai išsiskiria noru neprisiimti atsakomybių, atsisakyti šeimos ir vaikų planavimo arba bent jau tai nukelti į ateitį.
Mokslininkės teigimu, gimusieji po 1990-ųjų labiau orientuojasi į vadinamąjį solo gyvenimo modelį, su minimaliais įsipareigojimais ar visai be jų.
Akivaizdu, kad šios kartos elgsenos modelius formavo jų tėvai, kovoję už išlikimą perėjimo iš sovietinės planinės ekonomikos į laisvos rinkos etapą metu: ne atsitiktinai ši karta labai akcentuoja saugumą profesine prasme ir stabilumą finansine prasme.
Ši karta, iš savo tėvų patirties žino, koks yra įsipareigojimo svoris, ir labai sąmoningai nenori jo prisiimti (” Įsivaizduokite, jei turėčiau vaikų? Tada įsipareigoti reikėtų visam gyvenimui!“)
Tokio modelio pasirinkimas motyvuojamas profesinės karjeros ir savirealizacijos siekiais. Tipiškiu šios kartos atstovu yra Atlantą perplaukęs Aurimas Valujevičius.
Kas yra įdomu, kad ši karta yra pasyvi, saugumą vertinanti karta, kuri imasi iniciatyvos, kai yra stresinė situacija. Tyrėja įvardijo, kad šiai kartai „išjudėti” katalizatoriumi tapo pandemija: jei pradėjo aktyviau ieškotis darbo, pažinčių.
Bendras vaizdas, aišku liūdnas. O aš beklausydamas tyrimo išvadų prisiminiau kardinolo S. Tamkevičiaus kalbą per 2020 m. sausio 13 dienos minėjimą Seime. Kardinolas pabrėžė, kad už tai, kad ši karta yra tokia, kokia ji yra, esame atsakingi ir turime atgailauti, mes, jos tėvai.
„Dievo nebijantys ir savo artimo nemylintys žmonės atsirado neatsitiktinai. Mes patys juos patys išsiugdėme. Savo jaunystėje jie matė, kaip tėvai vogė iš kolūkių ir gamyklų, matė kaip jie veidmainiavo, net kolaboravo su Lietuvos pavergėjais. Todėl daugeliui tėvų ir senelių reikėtų daryti atgailą už vaikus ir anūkus, kurie šiandien garbina ne Dievą, bet pinigus ir savo interesus iškelia aukščiau už bendrąjį visuomenės gėrį.”