Ramūnas Aušrotas. Lietuva ruošiama tapti surogatinės motinystės pramonės šalimi

2020 m. prasidėjus kovido pandemijai ir įvedus karantino režimus, į viešą erdvę išlindo faktas apie tai, kad Ukraina yra Europos surogatinių motinų donorė.

Turbūt atmenate tuos surogatinio verslo pagamintus vaikus, kurie užstrigo privačioje Kijevo ligoninėje.

Tada, reaguodami į šią rafinuotą moterų išnaudojimo ir prekybos žmonėmis praktiką, su Vilija Aleknaite – Abramikiene inicijavome Seimo rezoliuciją dėl visų formų surogacijos panaikinimo.

Ir nors Lietuvoje surogacija yra draudžiama, labai nustebome sutikę didelės Seimo narių dalies pasipriešinimą – pradedant liberalais ir socialdemokratais, ir baigiant tais pačiais konservatoriais.

Frakcijoje buvo liepta Aleknaitei projektą atsiimti. Viešai, Seimo salėje. Istorija ilga, bet laiminga, pozicijos balsais rezoliuciją pavyko priimti.

Mane iš tiesų nustebino toks pasipriešinimas. Po to, apmąstydamas, kas čia įvyko, supratau, kad tai yra indikacija, jog Lietuvoje ruošiama dirva surogacijos įteisinimui. Trumpam pasirodė ir išnyko LR SAM parengtas įstatymo projektas.

Surogacija yra komplesinis dalykas, apimantis pagalbinį apvaisinimą, nėščiųjų priežiūrą, teisinių dokumentų (gimimo liudijimų) sutvarkymą. Surogatinė motina gali būti iš vienos šalies, pati pagalbinio apvaisinimo procedūra gali būti atliekama ir gimimo liudijimas išduodamas kitoje, o dokumentai legalizuojami – trečioje šalyje.

Surogacijos įteisinimo Lietuvoje siekis nereiškia, kad Lietuvos moterys puls nuomoti savo gimdas. Jis greičiau reiškia, kad Lietuvos gydymo įstaigos, jau šiuo metu atliekančios pagalbinio apvaisinimo paslaugas, tai darys surogatinėms motinoms iš trečiųjų šalių. Ir tą daryti susiklostė palanki situacija tose šalyse, kuriose yra daug nuo karo pabėgusių ukrainiečių moterų.

Techniškai, palankiausia tam šalis būtų Lenkija, kurioje iki karo buvo legalizuojami ukrainiečių pagimdytų ir atiduotų kūdikių dokumentai. Tačiau prie dabartinės Lenkijos valdžios surogacijos neprastumsi. Todėl šio verslo grobuonių žvilgsniai krypsta į Lietuvą, kuri turi išvystytą medicinos infrastruktūrą, kur jau ne vienerius metus tiekiamos pagalbinio apvaisinimo paslaugos, kurioje („valstiečių“ teisinio žioplumo dėka) egzistuoja Civiliniam kodeksui prieštaraujanti nuostata, jog lytinių lastelių donorai (biologiniai tėvai) netenka teisės į tėvystę (ši norma pagal anologiją gali būti taikoma ir surogacijai).

Visai ne atsitiktinai Morgana Danielė siūlė leisti pagalbinio apvaisinimo būdu apvaisinti sveikas vienišas moteris. Surogacijos metodai yra keli, tačiau labiausiai praktikuojamas yra pagalbinio apvaisinimas in vitro, kai būtent ir yra apvaisinama sveika, natūraliu būdu vaikų negalinti susilaukti, paprastai netekėjusi moteris. Laimei, nepavyko.

Nors karas Ukrainoje ir pristabdė surogacijos verslą, tačiau ši šalis išlieka didžiausia surogatinių vaikų donorė. Italijos spauda raportuoja, kad 2021 m. ten laimės ieškojo per 500 Italijos porų. Savaime suprantama, karo sąlygomis tai yra nesaugu ir komplikuota, todėl egzistuoja didelis noras surogacijos praktiką perkelti į trečiąją šalį. Ten, kur yra pakankama surogatinių motinų pasiūla. Tokia yra Lietuva. Dėl karo Ukrainoje Lietuvoje yra ne vienas šimtas, ir ne vienas tūkstantis Ukrainos moterų.

Tačiau tam reikalingos teisinės prielaidos, kurių kol kas nėra. Todėl Lietuvos žiniasklaidoje turime rinkodarines kampanijas. Tenka pastebėti, kad itin daug farma verslui naudingų publikacijų ir laidų yra nacionalinio transliuotojo eteryje (LRT portale ir radijuje). Kone kas mėnesį tenka girdėti ar skaityti apie pagalbinio apvaisinimo Lietuvoje aktualijas.

Tenka konstatuoti, kad LRT yra farma verslo, apimančio kontracepciją, pagalbinį apvaisinimą, o dabar ir surogaciją – platforma.

5 3 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
14 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
14
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top