Vakar finansų ministrė Gintarė Skaistė laidoje “Lietuva kalba” prakalbo apie fundamentalią piliečio teisę į būstą, duodama suprasti, kad Nekilnojamojo turto apmokestinimo įstatymas, pasiekęs finalinę priėmimo stadiją Seime, bus keičiamas, sugrąžinant jį prie iš LR Vyriausybės pateiktos versijos. Esą, LR Seimas šiek tiek persistengė tobulindamas gerą iš Vyriausybės išėjusį įstatymą.
Tiesiogiai nebuvo pasakyta, tačiau bent šiek tiek sekantis proceso eigą turėjo suprasti, jog persistengė R Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas M. Lingė, pasiūlęs pernelyg dideles tarifų žirkles. Tačiau buvo įvardinta, jog dėl to kaltas ne jis, o Lietuvos savivaldybių asociacija, į kurios atstovaujamų savivaldybių krepšelį NT mokestis ir byrės.
Kadangi perskaičiau visus su šio įstatymo svarstymu Seime susijusius dokumentus, galiu patvirtinti, kad iš tiesų LRS asociacija LR Seimo rankomis siekė užsitikrinti kuo didesnio NT mokesčio taikymo galimybę, pvz. siūlydama, kad už apleistą ar neprižiūrimą bei nepabaigtą statyti turtą turtą būtų taikomas net 9 proc. mokestis, NT mokesčio slenkstis būtų sumažintas nuo 1,5 medianos iki 1 medianos, o Vyriausybės projekte esantys progresiniai tarifai būtų padidinti (nuo 0,06 iki 0,2 – 0,3 jei NT vertė viršija 1 medianą, nuo 0,1 iki 0,4 – 0,5, jei NT vertė viršija 2 medianas, ir įvesti 0,6 – 0,8 proc. NT mokestį turtui, kurio vertė viršija 3 medianas).
M. Lingės pasiūlymas turėjo du politinius tikslus: rasti kompromisą su LSA dėl NT mokesčio (tą vakar ir pripažino G. Skaistė), o tuo pačiu perkelti atsakomybę už mokesčio nustatymą atgal ant savivaldybių pečių. Ne atsitiktinai, pasiūlymo naikinti fiksuotus progresinius tarifus ir nustatyti itin plačias tarifų žirkles (nuo 0,05 iki 4 proc.) pagrindiniu argumentu komitete buvo savivaldybių galimybė pačioms nusistatyti atitinkamus tarifus, ir taip didinti finansinį savarankiškumą. Suponuojant, kad jei kokia nors savivaldybė piktnaudžiaus tokia teise, tai jau yra jos godumas, o ne blogi Seimo (valdančiųjų) ketinimai.
Nekilnojamojo turto mokestis, kaip rodo apklausos (pvz. JAV), ir taip yra vienas iš nepopuliariausių mokesčių.
Tačiau atrodo, jog M. Lingė pergudravo pats save. Nekilnojamojo turto mokestis, kaip rodo apklausos (pvz. JAV), ir taip yra vienas iš nepopuliariausių mokesčių. O mūsų visuomenė, neturinti pasitikėjimo valdančiaisiais, pasiūlymą nustatyti itin plačias tarifų žirkles (skirtumas tarp apatinės ir viršutinė ribos yra net 80 kartų), priėmė itin negatyviai, kaip licenziją savivaldybėms savivaliauti NT mokesčio nustatymo srityje.
Ar iš tikrųjų savivaldybės būtų tą dariusios, labai įdomus klausimas, nes politikai ne durni, ir puikiai supranta, kad jų kėdė labiausiai priklauso nuo su materija susijusiais dalykais, tokiais kaip infrastruktūra, išmokos ir mokesčiai. Todėl LSA rašte LR Seimui ir galima rasti tokį įdomų filosofinį pasvarstymą: “Savivaldybės yra arčiausiai žmonių, todėl savivaldybių taryboms ypač nelengva priimti sprendimą nustatyti ženkliai didesnį tarifą už įstatyme nustatytą apatinę ribą”. Suprask, reikia Seimui prisiimti šią nelengvą atsakomybę. Rašte išreiškiama baimė, jog nors “savivaldybės nustato vidutiniškai 0,63 proc. dydžio žemės mokesčio tarifą, tačiau tai nereiškia, Kad panašaus dydžio nustatys ir gyvenamosios paskirties NT.”
Apibendrinant, savivaldybėms buvo naudinga, kad įstatyme būtų įtvirtinti fiksuoti tarifai, o M. Lingės pasiūlymas buvo skirtas nuimti įtampą nuo centrinės valdžios, tačiau nesuveikė, kaip sumanyta.
Žaidimas ‘karšta bulve” atrodo baigsis grįžimu prie pradinio LR Vyriausybės varianto (su fiksuotais progresiniais tarifais gyvenamajam NT). Šis žingsnis atgal yra žingsnis pirmyn, nes ką bekalbėtų savivaldybės, M. Lingės projektas būtų įgalinęs sparčią Lietuvos regionų feodalizaciją (nesunku numanyti, kad kai kuriose savivaldybėse, ypač autokratinėse, esant tvirtai politinei valiai galia reguliuoti NT mokestį būtų virtusi galia valdyti).