Vaticannews.va teksto „Būti Bažnyčia po pandemijos: šeima, tarnystė, sinodiškumas“ mintis patvirtina patirtis. Šiemet dėl corona viruso grėsmės neorganizavome tradicinės šv. Jono kino nakties poroms Gojaus kaime. Pasikvietėme tik keletą artimiausių porų. Susirinkę šeimos dalinosi karantino patirtimis. Įdomu tai, kad visos poros liudijo, kad nepaisant įvairių patirtų iššūkių, šeimos narių santykiai karantino metu sustiprėjo ar net atsinaujino.
Gražus buvo vienos poros liudijimas. Mmoteris sakė: karantino metu aš supratau, kad per darbinę veiklą visiškai nemačiau savo vaikų. Jos vyras sakė, kad jo žmona, nuo kurios pečių nukrito darbiniai rūpesčiai, tapo geresnė ir pakantesnė. Ne viena pora kalbėjo apie naują kvėpavimą įgavusią šeimos maldą. Tad jei pasaulio ekonomika dėl pandemijos pablogėjo, namų ekonomika – tikrai ne. Jei bažnyčių lankymas pablogėjo, tai dalyvavimas šeimos maldoje – tuose namuose, kur jis buvo praktikuojamas – sustiprėjo.
„Vyskupas pasidžiaugė iš naujo atrasta „domus ecclesiae“ – „namų bažnyčios“ tikrove. Anot Grecho, šeimos, kaip namų bažnyčios charizmą, nuo IV amžiaus slopina tam tikra klerikalizmo forma. Tai tęsiasi, nors Vatikano II Susirinkimas suformulavo mokymą apie namų bažnyčią ir Dievo tautos bendrąją kunigystę. Šeima vėl galėtų būti krikščioniškojo gyvenimo šaltinis, kaip buvo pirmaisiais amžiais, samprotavo Vyskupų sinodo pro-generalinis sekretorius.
„Šeimai – „domus ecclesiae“, kaip pamatinei ir nuolatinei Bažnyčios struktūrai, turėtų būti sugrąžintas jos sakralinis ir kultūrinis matmuo.“
P.S. Gal tik reikėtų pridėti, kad nebūtų neteisingo interpretavimo ir supriešinimo: namų bažnyčia yra svarbu. Bet viešo tikėjimo išpažinimo kartu su visa tikinčiųjų bendruomene ji negali pakeisti ir nepakeis.