Veidaknygė
Europos Parlamente yra tokia Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija, trumpai vadinama Kairiųjų grupe, kurią tradiciškai sudaro Skandinavijos šalių – Suomijos, Estijos, Danijos – kraštutiniai kairieji, o taip pat įvairaus plauko socialistai ir komunistai iš kitų ES šalių.
Dabartinė Kairiųjų grupė EP turi 37 narius iš 13 valstybių, po penkis nuo Prancūzijos ir Vokietijos (Die Linke), 4 iš Ispanijos (Podemos). Yra po atstovą iš Skandinavijos šalių, taip pat iš Belgijos, visada pasižymėjusios stipriomis komunistinėmis inklinacijomis. Iš naujųjų komunistų yra atstovai iš Graikijos (Siriza), Kipro, net ir iš Čekijos.
Politinių pažiūrų prasme Kairiųjų grupė tęsia Italijos komunisto trockisto A. Spinelio tradiciją, pasisakydama už federacinės ES valstybės sukūrimą (kas šios grupės retorikoje įvardinama kaip „ES demokratizacija”), pasižymi visų teisių – pradedant nuo LGBTQ+ ir baigiant gyvūnų – gynimu. Šiuo aspektu tai paneuropinė partija par exelence, nes jos išeities taškas yra abstraktus individas ir jo teisės, o kultūriniai ir gyvenimo formų skirtumai yra politiškai nereikšmingi.
Būtent todėl kairieji balsavo prieš ES Migracijos paktą, bet ne todėl, kad matytų grėsmę masinėje nekontroliuojamoje migracijoje, bet todėl, kad jų nuomone jis varžo migrantų teises. Jiems būdingas pacifizmas (pasisako už NATO paleidimą) ir taip vadinamas environmentalizmas (t.y. kraštutinė žalioji politika).
Ekonominės politikos prasme pasisako prieš tarptautines korporacijas, už kuo didesnę valstybės dominavimą ekonimikoje, viešųjų paslaugų (sveikatos priežiūros, švietimo ir pan.) suvisuomeninimą (valstybės nuosavybę), dabartinės ES monetarinės sistemos panaikinimą). Ieškant analogų, jos Europos vizija panešėtų į taip ir netapusį kūnu demokratinės Sovietų Sąjungos modelį, kurį propagavo paskutinis jos lyderis M. Gorbačiovas.
Būtent tokio tipo partija vakar, tarptautinę darbo dieną, įsteigta ir Lietuvoje. Partija pasivadino „KArtu. Kairiųjų aljansas“. Jos pirimininke išrinkta buvusi socialdemokratė Jolanta Bielskienė.
Kaip rašoma pranešime spaudai, partija savo programoje išskiria 12 žingsnių „už teisingą, solidarią ir rūpestingą visuomenę“. Kairieji pabrėžia prasmingo darbo ne išnaudojimo svarbą, pasisako už ekonomiką ir gamtai, ir žmogui, gamtą laiko gyvenimo pagrindu ir teigia, jog atkurti gamtą reiškia atkurti bendrabūvį. Taip pat tarp veiklos uždavinių – jokios baimės skursti ir sirgti, akcentuojama lokali ir tvari maisto sistema, visiems prieinamas menas ir kultūra, studijos ir mokslas be jokių apribojimų, namai kiekvienam, teisė į kūną ir orų gyvenimą, saugi Lietuvos visuomenė.”
Partijos vertybių hierarchiją simboliškai iliustruoja partijos steigimo vakarėlyje iškabintos vėliavos. Iš vakarėlio nuotraukų matyti, jog tarp partiją įkūrusių neodarbininkų buvo neseniai Viniuje „susituokusi” senukų gėjų pora, savo marksistinių pažiūrų neslepiantis filosofas Kasparas Pocius.
Reiktų rimtos politologinės analizės, kodėl tokio tipo partija Lietuvoje susikūrė būtent dabar, nors nesėkmingų bandymų ją įkurti buvo ir anksčiau. Dar 2007 m. kairieji intelektualai (Jolanta Aidukaitė, Rasa Baločkaitė, Andrius Bielskis, Martynas Budraitis, Linas Eriksonas, Aušra Pažėraitė, Nida Vasiliauskaitė), bandė įkurti kairiųjų judėjimą „Naujoji kairė 95”, bet tada reikalas nepaėjo.
Vienas iš atsakymų – nebuvo tam reikiamos kritinės masės. O per dvidešimt metų išaugo nauja karta, kuri a) neturi sovietinės gyvenimo patirties, b) turi išplautą pilietinę tapatybę, c) yra indoktrinuota naujomis leftistinėmis idėjomis. Partijos pranešime spaudai minima, kad nemaža jos narių dalis yra akademinės bendruomenės ir universitetinio jaunimo atstovai. Taigi, drįsčiau teigti, kad ją pagimdė geras europinis gyvenimas ir leftizmui neatspari universitetinė sistema.
Kartojasi sena istorija. Panašiai kaip JAV fermerių vaikai prarado tapatybę studijuodami kultūrinio markisizmo bacilos sugraužtuose JAV prestižiniuose universitetuose, taip ir Lietuvos tremtinių vaikai įgyja naują ideologizuotą tapatybę dabartiniuose Lietuvos universitetuose. Ypatingu uolumu šioje srityje pasižymi VU, kuriame buv siūloma įdiegti lyčiai nautralios kalbos gaires. Bet leftistinėmis tendencijomis pasižymi ir kitų universitetų padaliniai, pvz. VDU Sociologijos fakultetas.
Simptominiu šios ideologinės lietuviškų universitetų transformacijos ženklu yra prof. dr. Vytautas Radžvilas pašalinimas iš VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 2017 m. Tada skelbtoje publikacijoje kolega Vytautas Sinica gražiai palygino du šio universiteto dėstytojus: V. Radžvilą ir N. Arlauskaitę, kuri atėjo į TSPMI 2010 m. dėstyti privalomojo kritinių teorijų kurso ir jame dėsto iki šiol, iš esmės plėtodama modernią revoliucinės K. Markso komunizmo teorijos atmainą – vadinamosios Frankfurto mokyklos išvystytą neomarksistinę kritinę teoriją. (Straipsnio nuoroda komentare).
Įdomu tai, kad Lietuva dosniai finansuoja akademinius kairiosios srovės tyrimus, nors kairiosios ideologijos tradicijos Lietuvoje ir nėra. Štai vienas iš nesenų pavyzdžių: Karolio Jonučio straipsnis „Liberalmarksizmo apaštalai, „kairės“ rėminimas Lietuvos alternatyvios dešinės diskurse” parašytas gavus Lietuvos mokslo tarybos finansavimą (straipsnio nuoroda komentare). Panašių tyrimų, per dešiniojo populizmo dekonstravimą yra formuojama kairoji ideologinė tapatybė, akademinėje rašliavoje apstu.
Jei norite, kad leftizmo Lietuvoje ir Europoje būtų mažiau, birželio 9 d. ateikite į Europos Parlamento rinkimus ir balsuokite už Nacionalinį Susivienijimą (sąrašo numeris – 15)
Politinė reklama.
https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/191267/v-sinica-radzvilai-traukis
https://www.zurnalai.vu.lt/politologija/article/view/28958/30639