Buvau pasižadėjęs sau per šventes nekelti šios temos. Todėl tris dienas tylėjau. Bet matau, kad ganytojai tyli. O jeigu ganytojai tyli, tada avims reikia kalbėti. Nes Dievo tauta negali būti nežinioje. Taip pat jai nedera galvos kišti į smėlį.
Mums yra sakoma, imkite ir skaitykite dokumentą. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Esu teisininkas, todėl žinau, kad skaitant įstatymą, nepakanka tik gramatinio teksto suvokimo. Tam reikia suprasti sąvokas, išmanyti įstatymu reguliuojamą sritį, galiausiai žinoti, kaip funkcionuoja teisinę sistema ir kokie yra jos ypatumai.
Panašiai yra ir su doktrininiu tekstu. Krikščionybė savo doktrinai plėtoti skolinosi graikiškas filosofines sąvokas ir romėniškas teisines formuluotes. Ir eilinis tikintysis tikrai negali pasigirti tokiais gebėjimais. Taigi, pasakymas, skaitykite dokumentą, yra ne kas kita, kaip noras „atsifutbolinti“.
Savo kompetencijos ribose galiu pasakyti, jog teisėje yra svarbūs pavadinimai. Teisės akto (ar jo dalies) pavadinimas a) nurodo reguliuojamą sritį, ir b) tuo pačiu išreiškia įstatymo leidėjo ketinimus. Žvelgiant į naująjį Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumentą „Fiducia supplicans“ akivaizdu, jog jo intencija yra ne iš naujo pagrįsti ar dar kartą patvirtinti Bažnyčios mokymą apie santuoką ir šeimą, bet sukurti doktrinines prielaidas porų, praktikuojančių nuodėmingus santykius, palaiminimui.
Struktūriškai šio dokumento centras yra trečioji dalis, pavadinta „Nereguliariose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų palaiminimai“, o visas kitas dokumento tekstas TARNAUJA tam.
Taip pat kaip teisininkas pastebėsiu, jog pagal teisėkūros taisykles, teisės akto tikslas yra sureguliuoti tai, kas dar nėra sureguliuota, bet ne (kita forma) kartoti tai, kas jau yra pasakyta. Teisė ne literatūra, ji yra kuriama, ne kartojama. Panašus principas taikomas ir Katalikų Bažnyčioje: doktrina yra ne kartojama, bet plėtojama. 2021 m. Tikėjimo mokymo dikasterija jau pasisakė, jog Bažnyčia gali suteikti palaiminimą asmenims, turintiems potraukį tai pačiai lyčiai, tada, kai laiminamas individualus asmuo, o ne santykiai.* Jei gali būti individualiai palaimintas vienas asmuo, gali būti individualiai palaiminti ir du. Taigi, formaliu teisiniu požiūriu, viso to kartoti nėra jokio reikalo, nebent yra ketinama praplėsti ar pakeisti esamą reguliavimą. Remiantis šia logika, konstatuotina, kad arba dokumentas neturi jokios teisinės reikšmės (o taip negali būti), arba jis kažką papildo, arba kažką keičia.
Remiantis gramatine teksto analize galima konstatuoti, jog Fiducia suplicans palaiminimo objektas yra kitas – ne individualus asmuo ar asmenys, bet pora, kas reiškia jos santykiai. Tai rodo ir pats dokumento trečios dalies pavadinimas.
Šioje vietoje mano kompetencija baigiasi. Tačiau į pagalbą ateina buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, kardinolas Gerhardas Mülleris, ėjęs šias pareigas 2012–2017 m. Turbūt sutiksite, kad kas jau kas, bet šis asmuo turi kompetenciją panašaus pobūdžio dokumentą komentuoti.
Žemiau pateikiu visą buvusio prefekto kritinį komentarą „Fiducia supplicans“ deklaracijai, parašytą tuoj po jos paskelbimo. Jo analizėje gerai atsiskleidžiama dokumento autorių intencija. Nenorintiems pasiklysti tarp doktrininių niuansų, pateikiu jo komentaro santrauką.
Kardinolas Mülleris sako, jog dokumentu yra patvirtinama, kad kunigas gali palaiminti (ne liturgiškai, o privačiai) poras, kurios praktikuoja lytinius santykius ne santuokoje, įskaitant tos pačios lyties poras.
Kad galėtų tokį palaiminimą pagrįsti kanoniškai, dokumento autoriai praplečia palaiminimų sąvoką, ir tai pirmiausia daro palaiminimus klasifikuodami į liturginius ir neliturginius (pastoracinius).
Tradiciniai liturginiai palaiminimai (sakramentai ir sakramentalijos) neleidžia palaiminimų Dievo įstatymui prieštaraujančiose situacijose, pavyzdžiui, nesantuokinių lytinių santykių atveju. Šių dviejų rūšių palaiminimų atveju turi būti palaiminimo ir Bažnyčios mokymo atitikimas.
Tačiau Bažnyčios praktikoje jau yra palaiminimų, kurių atveju tokio atitikimo nereikia, t. y. kai Bažnyčia nereikalauja tokių pačių moralinių sąlygų palaiminimui gauti, kaip ir sakramentui priimti. Pavyzdžiui, penitentas, kuris nenori atsisakyti nuodėmingos situacijos, gali nuolankiai prašyti asmeninio palaiminimo, kad Viešpats suteiktų jam šviesos ir jėgų suprasti Evangelijos mokymą ir juo vadovautis.
Kodėl tuomet reikia išplėsti „palaiminimo“ prasmę, jei palaiminimas, kaip jis suprantamas Romos rituale, jau peržengia sakramento metu teikiamo palaiminimo ribas, klausia kardinolas?
Ir atsako, jog priežastis ta, jog šie neliturginiai palaiminimai, kaip juos vadina naujasis dokumentas, pagal Romos ritualą gali būti skirti asmenims, net jei jie gyvena nuodėmėje, bet ne „daiktams, vietoms ar aplinkybėms, kurios… prieštarauja įstatymui ar Evangelijos dvasiai“ (FS 10, cituojant Romos ritualą). Taigi, pavyzdžiui, galima palaiminti moterį, kuri pasidarė abortą, bet ne abortų kliniką.
FS siūlomi nauji palaiminimai būtų pastoraciniai, o ne liturginiai ar ritualiniai palaiminimai. Todėl jiems nebegaliotų „ritualinio“ tipo palaiminimų apribojimas. Jie galėtų būti taikomi ne tik nuodėmėje esantiems asmenims, kaip „ritualinių“ palaiminimų atveju, bet ir Evangelijai prieštaraujantiems daiktams, vietoms ar aplinkybėms.
Tokiomis Evangelijai prieštaraujančiomis aplinkybėmis pasižymi asmenų, turinčių lytinius santykius už santuokos ribų, santykiai.
Būtent todėl, kad šiuo dokumentu norima sudaryti galimybę palaiminti asmenų, turinčių lytinius santykius už santuokos ribų, santykius, reikia naujos rūšies „pastoracinio“ palaiminimo.
Ir tokia palaiminimo forma šiuo dokumentu yra išrandama. Kardinolo nuomone, ši nauja palaiminimų rūšis yra naujovė, įvedama šiuo dokumentu („Atrodo, kad naujoviškas „pastoracinis“ palaiminimas sukurtas ad hoc, kad būtų galima palaiminti situacijas, prieštaraujančias Evangelijos įstatymui ar dvasiai.“).
Jis pastebi, kad nei Biblijos tekstuose, kuriuos cituoja FS, nei jokiame ankstesniame Magisteriumo pareiškime nėra jokio pagrindo šiai naujai vartosenai.
Kardinolas nedrįsta konstatuoti, jog tai yra doktrinos keitimas. Bet manau, kad tai akivaizdu.
________________________________
* 2021 m. dokumente Tikėjimo mokymo dikasterija įvardijo, kad
– palaiminimas savo prigimtimi yra sakramentalija,
– tam, kad palaiminimas atitiktų sakramentalijų prigimtį, kai palaiminimas suteikiamas tam tikriems žmonių santykiams, tie santykiai negali prieštarauti natūraliai tvarkai
– todėl neleistina suteikti palaiminimą santykiams, kuriuose praktikuojami lytiniai santykiai už santuokos ribų.
________________________________
Vienintelis Motinos Bažnyčios palaiminimas yra tiesa, kuri mus išlaisvins. Pastaba dėl deklaracijos Fiducia supplicans
Kardinolas Gerhardas Liudvikas Miuleris (Gerhard Ludwig Müller)
Deklaracija Fiducia supplicans (FS) dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės Tikėjimo doktrinos dikasterija (DDF) paskelbė teiginį, neturintį precedento Katalikų Bažnyčios mokyme. Iš tiesų šiuo dokumentu patvirtinama, kad kunigas gali palaiminti (ne liturgiškai, bet privačiai) poras, gyvenančias ne santuokoje, įskaitant tos pačios lyties poras. Į daugybę klausimų, kuriuos, reaguodami į šiuos pareiškimus, iškėlė vyskupai, kunigai ir pasauliečiai, reikia aiškiai ir nedviprasmiškai atsakyti.
Ar šis pareiškimas aiškiai neprieštarauja katalikų mokymui? Ar tikintieji privalo priimti šį naująjį mokymą? Ar gali kunigas atlikti tokias naujas, ką tik sugalvotas praktikas? Ir ar vyskupijos vyskupas gali jas uždrausti, jei jos būtų atliekamos jo vyskupijoje? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, pažvelkime, ko konkrečiai mokoma dokumente ir kokiais argumentais jis remiasi.
Dokumente, kuris nebuvo nei aptartas, nei patvirtintas šios dikasterijos kardinolų ir vyskupų generalinėje asamblėjoje, pripažįstama, kad jame siūloma hipotezė (ar mokymas?) yra nauja ir kad ji pirmiausia remiasi popiežiaus Pranciškaus pastoraciniu magisteriumu.
Remdamiesi katalikų tikėjimu, popiežius ir vyskupai gali nustatyti tam tikrus pastoracinius akcentus ir kūrybiškai susieti Apreiškimo tiesą su naujais kiekvieno amžiaus iššūkiais, pavyzdžiui, socialinės doktrinos ar bioetikos srityje, laikydamiesi pagrindinių krikščioniškosios antropologijos principų. Tačiau šios naujovės negali peržengti to, kas jiems kartą ir visiems laikams apaštalų apreikšta kaip Dievo žodis (Dei verbum. Iš tikrųjų nėra jokių biblinių tekstų, Bažnyčios tėvų ir daktarų tekstų ar ankstesnių magisteriumo dokumentų, kuriais būtų galima pagrįsti FS išvadas. Be to, tai, ką matome, yra ne raida, o doktrininis šuolis. Juk apie doktrinos plėtrą galima kalbėti tik tada, kai naujas paaiškinimas bent netiesiogiai yra Apreiškime ir, svarbiausia, neprieštarauja dogminiams apibrėžimams. O doktrinos raida, pasiekianti gilesnę doktrinos prasmę, turi vykti palaipsniui, per ilgą brendimo laikotarpį. Tiesą sakant, paskutinį magisterinį pareiškimą šiuo klausimu Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė 2021 m. kovą, t. y. mažiau nei prieš trejus metus, paskelbtame responsume, kuriame kategoriškai atmetė galimybę palaiminti šias sąjungas. Tai taikoma tiek viešam palaiminimui, tiek privačiam žmonių, gyvenančių nuodėmės sąlygomis, palaiminimui.
Kaip FS pateisina naujos doktrinos siūlymą, neprieštaraujantį ankstesniam 2021 m. dokumentui?
Pirmiausia FS pripažįsta, kad tiek 2021 m. CDF Responsum, tiek tradicinis, galiojantis ir įpareigojantis mokymas apie palaiminimus neleidžia palaiminimų Dievo įstatymui prieštaraujančiose situacijose, kaip antai lytinių sąjungų už santuokos ribų atveju. Tai aišku ne tik sakramentų, bet ir kitų palaiminimų, kuriuos FS vadina „liturginiais“, atveju. Šie „liturginiai“ palaiminimai priklauso tam, ką Bažnyčia vadina „sakramentais“, kaip liudija Rituale Romanum. Šių dviejų rūšių palaiminimų atveju turi būti palaiminimo ir Bažnyčios mokymo atitikimas (FS 9-11).
Todėl, kad būtų galima priimti palaiminimą situacijose, kurios prieštarauja Evangelijai, DDF siūlo originalų sprendimą: išplėsti palaiminimo sąvoką (FS 7; FS 12). Tai pagrindžiama taip: „Taip pat reikia vengti pavojaus susiaurinti palaiminimų reikšmę vien šiuo požiūriu [t. y. iki „liturginių“ sakramentų ir sakramentalijų palaiminimų], nes tai verstų mus tikėtis tų pačių moralinių sąlygų paprastam palaiminimui, kurių reikalaujama priimant sakramentus“ (FS 12). Vadinasi, reikia naujos palaiminimo sampratos, neapsiribojančios vien sakramentiniais palaiminimais, kad būtų galima pastoraciniu būdu lydėti nuodėmėje gyvenančiųjų kelionę.
Iš tikrųjų šis išplėtimas už sakramentų ribų jau vyksta per kitus Romos rite patvirtintus palaiminimus. Bažnyčia nereikalauja tokių pačių moralinių sąlygų palaiminimui gauti, kaip ir sakramentui priimti. Taip atsitinka, pavyzdžiui, penitentui, kuris nenori atsisakyti nuodėmingos situacijos, bet gali nuolankiai prašyti asmeninio palaiminimo, kad Viešpats suteiktų jam šviesos ir jėgų suprasti Evangelijos mokymą ir juo vadovautis. Šiuo atveju nereikia naujos rūšies „pastoracinio“ palaiminimo.
Kodėl tuomet reikia išplėsti „palaiminimo“ prasmę, jei palaiminimas, kaip jis suprantamas Romos rituale, jau peržengia sakramento metu teikiamo palaiminimo ribas? Priežastis ta, kad Romos rituale svarstomi palaiminimai galimi tik dėl „daiktų, vietų ar aplinkybių, neprieštaraujančių įstatymui ar Evangelijos dvasiai“ (FS 10, cituojant Romos ritualą). Būtent šį dalyką ir nori įveikti DDF, nes nori palaiminti poras tokiomis aplinkybėmis, kaip tos pačios lyties asmenų santykiai, kurios prieštarauja įstatymui ir Evangelijos dvasiai. Tiesa, kad Bažnyčia gali papildyti esamus sakramentus „naujais“ (Vatikano II Susirinkimas: Sacrosanctum Concilium 79), tačiau ji negali pakeisti jų prasmės taip, kad būtų sumenkinta nuodėmė, ypač ideologiškai įtemptoje kultūrinėje situacijoje, kuri taip pat klaidina tikinčiuosius. O toks prasmės pakeitimas kaip tik ir įvyksta FS, kuriame sugalvojama nauja palaiminimų kategorija, pranokstanti tas, kurios siejamos nei su sakramentu, nei su palaiminimu, kaip juos suprato Bažnyčia. FS sako, kad tai neliturginiai palaiminimai, priklausantys liaudiškajam pamaldumui. Taigi būtų trys palaiminimų rūšys:
a) Maldos, susijusios su sakramentais, prašant, kad asmuo būtų tinkamos būklės priimti sakramentus, arba prašant, kad asmuo gautų jėgų nusigręžti nuo nuodėmės.
b) Palaiminimai, kaip jie pateikti Romos rituale ir kaip juos visada suprato katalikų doktrina, kurie gali būti skirti asmenims, net jei jie gyvena nuodėmėje, bet ne „daiktams, vietoms ar aplinkybėms, kurios… prieštarauja įstatymui ar Evangelijos dvasiai“ (FS 10, cituojant Romos ritualą). Taigi, pavyzdžiui, galima palaiminti moterį, kuri pasidarė abortą, bet ne abortų kliniką.
c) FS siūlomi nauji palaiminimai būtų pastoraciniai, o ne liturginiai ar ritualiniai palaiminimai. Todėl jiems nebegaliotų „ritualinių“ ar „b“ tipo palaiminimų apribojimas. Jie galėtų būti taikomi ne tik nuodėmėje esantiems asmenims, kaip „ritualinių“ palaiminimų atveju, bet ir Evangelijai prieštaraujantiems daiktams, vietoms ar aplinkybėms.
Šie „c“ tipo, arba „pastoraciniai“, palaiminimai yra naujovė. Būdami ne liturginiai, o veikiau „liaudiškojo pamaldumo“, jie neva nekompromituotų evangelinės doktrinos ir neprivalėtų atitikti nei moralės normų, nei katalikų doktrinos. Ką galima pasakyti apie šią naują palaiminimų kategoriją?
Pirmiausia reikia pastebėti, kad nei Biblijos tekstuose, kuriuos cituoja FS, nei jokiame ankstesniame Magisteriumo pareiškime nėra jokio pagrindo šiai naujai vartosenai. Popiežiaus Pranciškaus pasiūlytuose tekstuose taip pat nėra pagrindo šiai naujai palaiminimo rūšiai. Juk jau dabar palaiminimas pagal Romos ritualą („b“ tipas) leidžia kunigui palaiminti žmogų, kuris gyvena nuodėmėje. O šio tipo „palaiminimą galima nesunkiai taikyti žmogui, kuris yra kalėjime ar reabilitacijos grupėje, kaip sako Pranciškus (cituojama FS 27). Naujoviškas „pastoracinis“ palaiminimas (tipas „c“), priešingai, peržengia tai, ką sako Pranciškus, nes tokį palaiminimą galima suteikti Dievo įstatymui prieštaraujančiai tikrovei, pavyzdžiui, nesantuokiniams santykiams. Tiesą sakant, pagal šio tipo palaiminimų kriterijų būtų galima palaiminti net abortų kliniką ar mafijos grupuotę.
Iš to kyla antras pastebėjimas: pavojinga kurti naujus terminus, kurie prieštarauja tradicinei kalbos vartosenai. Tokia procedūra gali paskatinti savavališkai naudotis valdžia. Šiuo atveju palaiminimas turi savo objektyvią tikrovę, todėl jo negalima iš naujo apibrėžti savo nuožiūra, kad atitiktų subjektyvų ketinimą, prieštaraujantį palaiminimo prigimčiai. Čia į galvą ateina garsioji Humpty Dumpty eilutė iš Alisos stebuklų šalyje: „Kai vartoju žodį, jis reiškia tik tai, ką pasirinkau, nei daugiau, nei mažiau“. Alisa atsako: „Klausimas, ar galima priversti žodžius reikšti tiek daug skirtingų dalykų“. O Humpty Dumpty atsako: „Klausimas, kuris iš jų turi būti pagrindinis, štai ir viskas.“
Trečiasis pastebėjimas susijęs su pačia „neliturginio palaiminimo“ sąvoka, kuri nėra skirta ką nors sankcionuoti (FS 34), t. y. „pastoracinis“ palaiminimas (c tipas). Kuo jis skiriasi nuo Romos rituale numatyto palaiminimo („b“ tipas)? Skirtumas ne spontaniškame palaiminimo pobūdyje, kuris jau įmanomas „b“ tipo palaiminimuose, nes jų nereikia reglamentuoti ar tvirtinti Romos rituale. Skirtumo nėra ir liaudies pamaldume, nes palaiminimai pagal Romos ritualą jau yra pritaikyti liaudies pamaldumui, kuris prašo palaiminti daiktus, vietas ir žmones. Atrodo, kad naujoviškas „pastoracinis“ palaiminimas sukurtas ad hoc, kad būtų galima palaiminti situacijas, prieštaraujančias Evangelijos įstatymui ar dvasiai.
Tai mus veda prie ketvirto pastebėjimo apie šio „pastoracinio“ palaiminimo objektą, kuriuo jis skiriasi nuo Romos ritualo „ritualinio“ palaiminimo. „Pastoracinis“ palaiminimas gali apimti situacijas, kurios prieštarauja Evangelijai. Atkreipkite dėmesį, kad čia laiminami ne tik nuodėmingi asmenys, bet palaiminant porą palaiminami ir patys nuodėmingi santykiai. Dievas negali siųsti savo malonės santykiams, kurie yra tiesiogiai Jam priešingi ir negali būti nukreipti į Jį. Lytiniai santykiai už santuokos ribų, qua seksualiniai santykiai, negali priartinti žmonių prie Dievo ir todėl negali atsiverti Dievo palaiminimui. Todėl, jei šis palaiminimas ir būtų suteiktas, vienintelis jo poveikis būtų jį gaunančių ar jame dalyvaujančių žmonių supainiojimas. Jie manytų, kad Dievas palaimino tai, ko negali palaiminti. Toks „pastoracinis“ palaiminimas nebūtų nei pastoracinis, nei palaiminimas. Tiesa, kad kardinolas Fernandezas vėlesniuose pasisakymuose „Infovaticana“ sakė, jog laiminama ne sąjunga, bet pora. Tačiau tai yra žodžio prasmės ištuštinimas, nes tai, kas apibrėžia porą kaip porą, yra būtent jų buvimas sąjunga.
Sudėtinga palaiminti sąjungą ar porą ypač akivaizdu homoseksualumo atveju. Juk Biblijoje palaiminimas susijęs su Dievo sukurta tvarka, kurią jis paskelbė gera. Ši tvarka grindžiama vyro ir moters, pašauktų būti vienu kūnu, lytiniu skirtumu. Palaiminti tikrovę, prieštaraujančią kūrinijai, ne tik neįmanoma, bet ir šventvagiška. Vėlgi kalbama ne apie asmenų, „gyvenančių sąjungoje, kurios niekaip negalima palyginti su santuoka“ (FS, Nr. 30), palaiminimą, bet apie pačios sąjungos, kurios negalima palyginti su santuoka, palaiminimą. Būtent šiam tikslui sukuriama nauja palaiminimo rūšis (FS, 7, 12).
Tekste pateikiami keli argumentai, kuriais bandoma pateisinti šiuos palaiminimus. Pirma, tai sąlygos, mažinančios nusidėjėlio kaltę. Tačiau šios sąlygos susijusios su asmeniu, o ne su pačiais santykiais. Taip pat sakoma, kad palaiminimo prašymas yra galimas gėris, kurį šie asmenys gali įgyvendinti dabartinėmis sąlygomis, tarsi palaiminimo prašymas jau reikštų atsivėrimą Dievui ir atsivertimą. Tai gali būti tiesa tiems, kurie prašo palaiminimo sau, bet ne tiems, kurie prašo palaiminimo kaip pora. Pastarieji, prašydami palaiminimo, netiesiogiai ar atvirai siekia pateisinti patį savo santykį prieš Dievą, nesuvokdami, kad būtent jų santykis atitolina juos nuo Dievo. Galiausiai teigiama, kad santykiuose esama teigiamų elementų ir kad juos galima palaiminti, tačiau šie teigiami elementai (pavyzdžiui, kad vienas padeda kitam ligos atveju) yra antraeiliai, palyginti su pačiais santykiais, kurių skiriamasis bruožas yra dalijimasis lytine veikla, ir šie elementai nekeičia šių santykių, kurie jokiu būdu negali būti nukreipti į Dievą, prigimties, kaip jau pažymėta Tikėjimo mokslo kongregacijos 2021 m. Responsum. Net ir abortų klinikoje yra teigiamų elementų, pradedant anesteziologais, kurie apsaugo nuo fizinio skausmo, ir baigiant gydytojų troškimu apsaugoti moters darančios abortą, gyvybės suvokimo projektą.
Penktasis pastebėjimas susijęs su šio naujoviško „pastoracinio“ palaiminimo vidiniu nenuoseklumu. Ar apskritai įmanoma suteikti neliturginį palaiminimą, t. y. palaiminimą, kuris oficialiai neatspindi Kristaus ir Bažnyčios mokymo? Atsakant į šį klausimą svarbiausia ne tai, ar apeigos yra oficialiai patvirtintos, ar veikiau spontaniškai improvizuotos. Klausimas, ar palaiminimą teikiantis asmuo yra kunigas, Kristaus ir Bažnyčios atstovas. FS tvirtina, kad kunigui nekyla problemų prisijungti prie maldos tų, kurie atsidūrė Evangelijai prieštaraujančioje situacijoje (FS 30), tačiau šiuo palaiminimu kunigas ne šiaip prisijungia prie jų maldos, bet veikiau kviečia Dievo dovanų nužengimą ant paties santykio. Tiek, kiek kunigas veikia kaip kunigas, jis veikia Kristaus ir Bažnyčios vardu. Teigti, kad šio palaiminimo prasmę galima atskirti nuo Kristaus mokymo, reiškia postuluoti dualizmą tarp to, ką Bažnyčia daro, ir to, ką Bažnyčia sako. Tačiau, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, apreiškimas mums duodamas darbais ir žodžiais, kurie yra neatskiriami (Dei Verbum 2), ir Bažnyčios skelbimas negali atskirti darbų nuo žodžių. Būtent paprasti žmonės, kuriems dokumentas nori būti palankus skatindamas liaudies pamaldumą, yra imliausi būti apgauti doktrinai prieštaraujančio simbolinio veiksmo, nes intuityviai suvokia doktrininį veiksmo turinį.
Ar, atsižvelgiant į tai, tikintysis katalikas gali priimti FS mokymą? Atsižvelgiant į darbų ir žodžių vienybę krikščionių tikėjime, galima sutikti su tuo, kad yra gera laiminti tokias sąjungas, net ir pastoraciniu būdu, tik tada, jei tikima, kad tokios sąjungos objektyviai neprieštarauja Dievo įstatymui. Vadinasi, kol popiežius Pranciškus ir toliau tvirtina, kad homoseksualų sąjungos visada prieštarauja Dievo įstatymui, jis netiesiogiai patvirtina, kad tokių sąjungų palaiminti negalima. Taigi FS mokymas prieštarauja pats sau, todėl jį reikia toliau aiškinti. Bažnyčia negali švęsti vieno, o mokyti kito, nes, kaip rašė šventasis Ignacas Antiochietis, Kristus buvo Mokytojas, „kuris kalbėjo, ir tai įvyko“ (Ef 15, 1), ir negalima atskirti Jo kūno nuo Jo žodžio.
Kitas klausimas, kurį uždavėme, buvo, ar kunigas galėtų sutikti palaiminti tokias sąjungas, kai kurios iš jų egzistuoja kartu su teisėta santuoka arba kuriose neretai keičiasi partneriai. Pasak FS, jis galėtų tai padaryti ne liturginiu, ne oficialiu „pastoraciniu“ palaiminimu. Tai reikštų, kad kunigas turėtų suteikti šiuos palaiminimus neveikdamas Kristaus ir Bažnyčios vardu. Tačiau tai reikštų, kad jis nesielgtų kaip kunigas. Iš tikrųjų jis turėtų teikti šiuos palaiminimus ne kaip Kristaus kunigas, bet kaip tas, kuris atmetė Kristų. Iš tikrųjų savo veiksmais kunigas, laiminantis šias sąjungas, pristato jas kaip kelią į Kūrėją. Todėl jis atlieka šventvagišką ir šventvagišką veiksmą prieš Kūrėjo planą ir prieš Kristaus mirtį už mus, kuri turėjo įvykdyti Kūrėjo planą. Susirūpinęs ir vyskupijos vyskupas. Kaip savo vietinės bažnyčios ganytojas jis privalo užkirsti kelią šiems šventvagiškiems veiksmams, antraip taptų jų bendrininku ir paneigtų Kristaus jam suteiktą įgaliojimą tvirtinti savo brolius tikėjime.
Kunigai turėtų skelbti Dievo meilę ir gerumą visiems žmonėms, taip pat patarimais ir malda padėti nusidėjėliams ir tiems, kurie yra silpni ir kuriems sunku atsiversti. Tai labai skiriasi nuo to, kai jiems savo pačių sugalvotais, bet klaidinančiais ženklais ir žodžiais nurodoma, kad Dievas nėra toks reiklus nuodėmei, taip slepiant faktą, jog nuodėmė mintimis, žodžiais ir darbais tolina mus nuo Dievo. Ne tik viešai, bet ir privačiai nėra palaiminimo nuodėmingoms gyvenimo sąlygoms, objektyviai prieštaraujančioms šventajai Dievo valiai. Ir tai, kad drąsūs krikščioniškosios doktrinos gynėjai apšaukiami rigoristais, kuriems labiau rūpi legalistinis moralės normų vykdymas nei konkrečių žmonių išganymas, nėra sveikos hermeneutikos įrodymas. Juk būtent tai Jėzus sako paprastiems žmonėms: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš esu klusnus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite sau atilsį. Nes mano jungas yra lengvas ir mano našta lengva“. (Mt 11, 28-30). Apaštalas tai paaiškina taip: „Jokūbas – tai ne vien tik mano, bet ir mūsų visų jungo ėdžios: „Ir Jo įsakymai nėra našta, nes kas yra Dievo pagimdytas, tas nugali pasaulį. O pergalė, kuri nugali pasaulį, yra mūsų tikėjimas. Kas nugalės pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?“ (1 Jn 5, 3-5). Tuo metu, kai klaidinga antropologija kenkia dieviškajai vyro ir moters santuokos institucijai, šeimai ir jos vaikams, Bažnyčia turėtų prisiminti savo Viešpaties ir Vadovo žodžius: „„Įeikite pro ankštus vartus, nes vartai platūs ir kelias, vedantis į pražūtį, platus, ir tų, kurie pro jį įeina, daug. Kokie siauri vartai ir siauras kelias, vedantis į gyvenimą. O tų, kurie jį randa, nedaug“ (Mt 7, 13-14).
Šaltinio nuoroda ČIA.