Pirmiausia, nė viena prevencinė programa, kad ir kokia būtų jos forma ir kad ir kokia būtų jos metodologija, neapsaugos nuo tokių atvejų.
Antra, neteisingai teigiama, jog jokios seksualinio smurto prevencijos švietimo sistemoje nebuvo. 2016 m. patvirtinta Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos (SLURŠ) lytiškumo ugdymo dalyke, tarp formuotinų gebėjimų 4–5 klasėse nurodoma ugdyti mokinių gebėjimą nustatyti priimtino bendravimo ribas, atpažinti lytinį priekabiavimą, smurtą, formuoti gebėjimą jam atsispirti.
Tai kad mokytojams galbūt trūko kompetencijų įgyvendinti šį ugdymo turinį – tai jau kitas klausimas, susijęs su tuo, kiek LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija investavo į mokytojų kvalifikacijos kėlimą ir metodinių priemonių, padedančių įgyvendinti programą, rengimą.
SLURŠ programos stiprybė buvo visuminio atsparumo rizikingam elgesiui ugdymas, apimantis ne tik atsparumą rizikingose situacijose, bet ir atsparumą rizikingam elgesiui. Todėl joje kalbėta ne tik apie gebėjimą pasakyti „ne“ nepadoriam pasiūlymui, tiek ir susivaldymą nuo tokio pasiūlymo inicijavimo. Dorybių prasme, tai reiškia tiek tvirtabūdiškumo, tiek ir susivaldymo ugdymą.
Todėl programoje kalbėta apie gebėjimą savo jausmus ir lytinį potraukį išreikšti tinkamu būdu, nepasiduoti impulsyviam geismui, aistrai, kontroliuoti savo veiksmus, numatant elgesio pasekmes.
O štai naujoji Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (GĮUP) atsparumo ugdymo prasme stovi ant vienos kojos. Ji kalba apie tvirtabūdiškumą, tačiau nekalba apie susivaldymą. Ji mokina (mergaites) pasakyti „ne“ kito netinkamam elgesiui, bet vengia moralizuoti apie tai, kad kitas (berniukas) apskritai neturėtų pateikti nepadoraus pasiūlymo (t. y. susivaldyti).
Toks požiūris, iš vienos pusės, paremtas mūsų visuomenėje plačiai paplitusia nuostata, jog susivaldyti yra neįmanoma (ir netgi žalinga). Kitaip tariant, galima išmokinti apsisaugoti nuo nepadoraus pasiūlymo, bet negalima išmokinti tokių pasiūlymų neteikti.
Susidariusi dilema sprendžiama taip vadinamos sutikimo etikos pagalba. Tai reiškia, kad lytiniai santykiai kaip tokie moraliniu požiūriu nėra kvestionuojami, jei yra abipusis sutikimas. Programoje tai yra išreiškiama 7 klasėje ugdytina nuostata „Analizuoja abipusio sutikimo santykiuose principų laikymosi svarbą ir kaip jie padeda išvengti netinkamo sprendimo pasekmių.“
Kitaip tariant, netinkamas sprendimas yra ne tai, kad paaugliai ankstyvame amžiuje turės lytinius santykius (tai neįmanoma), bet tai, kad jie turės juos be sutikimo (kas yra smurtas).
Tokia prieiga atitinka PSO lytinės sveikatos apibrėžimą, apimantį „galimybę patirti malonią ir saugią seksualinę patirtį be prievartos“.
Tai yra lytinio švietimo paradigma, kuri įtvirtinta GĮUP.
Taigi, iš esmės GĮUP savo apimtimi yra siauresnė už SLURŠ, nes nekalba apie lytinių santykių ankstyvame amžiuje prevenciją (nes neturi tokio tikslo), bet apsiriboja tik seksualinio smurto prevencija.
Sutikimo etika praktikoje reiškia, kad jeigu paaiškėtų jog vienuolikmetė ir šešiolikmetis turėjo santykių abipusiu sutarimu, kvestionuoti to etiniu ar moraliniu požiūriu yra negalima.
Kvestionuoti galima vienintelį dalyką, kad mergaitė laiku ir vietoje nesužinojo apie tai, kas yra kontraceptinės priemonės ir kaip jomis pasinaudoti.
Toks požiūris mažų mažiausiai yra nesąžiningas, nes atsakomybę už santykį perkelia ant vieno asmens (mergaitės) pečių.
Jis nesąžiningas ir tuo aspektu, nes daro prielaidą, jog vienuolikametė (ar keturiolikmetė) yra pakankamai brandi, kad galėtų duoti sutikimą lytiniams santykiams. O kad taip yra, labai abejotina.
Ketvirta, ir svarbiausia, už tai, kad vaikas patiria seksualinį smurtą, esame atsakingi mes, suaugusieji. Negalima perkelti atsakomybės ant vaiko pečių. GĮUP, reikalaudama išmokyti vaiką nustatyti ribas, seksualinio smurto problemos neišspręs, jei nebus panaikintos tą lemiančios socialinės priežastys. Minėtas atvejis įvyko socialinės rizikos aplinkoje. Ir akivaizdu, kad socialinis darbas su šeima buvo ir nepakankamas, ir neefektyvus.
Visuomenė turi nustatyti ribas, o ne vaikas. Kitaip tai bus panašu į situaciją, kai žmogus yra apginkluojamas ginklu, tačiau paliekamas nesaugioje aplinkoje. Tai neveikia, ir neveis.
Tyrimai rodo, kad nepilnoje ar nefunkcionalioje šeimoje gresia didesnė smurto (įskaitant ir seksualinį) rizika. Štai 1993 m. JK atliktas tyrimas nustatė, kad vaikams, gyvenantiems su nesusituokusiais tėvais, gresia dvidešimt kartų didesnė tikimybė tapti smurto aukomis (Robert Wheelan. Broken Homes and Battered Children, London, Family Education Trust, 1993)
Reikia kovoti su priežastimis, ne su pasekmėmis.
Ir tai yra valstybės atsakomybė. Ne vaiko.
_____
P.S. Kad nebūtų manipuliacijų: paauglių nėštumų skaičius Lietuvoje sėkmingai mažėja. Ir be GĮUP