Siūlomas partnerystės įstatymas yra antikonstitucinis.
Kodėl?
Keli teisiniai argumentai (teks pasiraitoti rankoves):
1. Partnerystės įstatymo projektas, kuriuo siūloma įteisinti partnerystę, prieštarauja LR Konstitucijai, nes LR Konstitucija numato vienintelį būdą, kaip giminystės ryšiais NESUSIJĘ asmenys gali kurti šeimą – tai santuoka.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. numato DU šeimos teisinių santykių atsiradimo būdus. Tai santuoka (38 str. 3 d.) ir kraujo ryšiai (tėvystė/motinystė (38 str. 3. d). Šeimos teisiniai santykiai taip pat atsiranda kraujo ryšiams prilyginto įsivaikinimo pagrindu. Jokio kito šeimos teisinių santykių atsiradimo būdo LR Konstitucija nenumato.
Santuoka yra VIENINTELIS LR Konstitucijoje expressis verbis nurodytas būdas, kaip giminystės ryšiais NESUSIJĘ asmenys gali kurti šeimą. Jokio kito šeimos teisinių santykių atsiradimo būdo LR Konstitucija nenumato.
2. Partnerystės įstatymo projektas, kuriuo siūloma įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, prieštarauja LR Konstitucijai, nes juo atsisakoma vyro ir moters lyčių bei tėvystės ir motinystės papildomumo principų.
Santuokai, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui yra būdingos tam tikros charakteristikos, išskiriančios ją iš VISŲ KITŲ bendro gyvenimo formų, kurios NEKURIA šeimos teisinių santykių. Tai yra MONOGAMIJOS (santuoka galima tik tarp dviejų asmenų), LYČIŲ PAPILDOMUMO (santuoka galima tik tarp vyro ir moters) ir VIEŠUMO (santuoka yra viešas iš šeimos santykių kylančių teisių ir pareigų prisiėmimas) principai. Tokius pačius reikalavimus santuokai, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui, numato ir LR Civilinis kodeksas (3.3, 3.7, 3.12–3.17, 3.18 ir 3.24 str.)
2011 m. LR Konstitucinis Teismas byloje Nr. 21/2008 sakydamas, kad „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“, kalbėjo apie vyro ir moters santykių pagrindu atsirandančius šeimos teisinių santykių turinį, ir būtent šiuos santykius komentuodamas sakė, kad vyro ir moters santykių išraiškos forma “konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi”.
Taigi, 2011 m. LR Konstitucinis Teismas byloje Nr. 21/2008 komentuodamas konstitucinę šeimos sampratą, suabejojo ne šeimos teisinių santykių atsiradimui reikalingo lyčių papildomumo principu, bet jam taikomo viešumo reikalavimu, siejamo su santuokos registravimu.
KT sakydamas, kad vyro ir moters santykio pagrindu atsirandantys šeimos teisiniai santykiai, nepriklausomai nuo jų atsiradimo būdo (ar jie atsiranda santuokos, ar kohabitacijos ar kitos vyro ir moters bendro gyvenimo formos pagrindu), nepaneigė vyro ir moters lyčių papildomumo bei tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principo, reikalingo tiek santuokai sukurti, tiek ir motinystės ir tėvystės santykiams atsirasti bei jų pagrindu atsirandantiems šeimos teisiniams santykiams plėtoti:
„Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.“
Nors su Tokiu KT nutarimu, nureikšminančiu santuokos institutą, galima ir dera nesutikti, tačiau jis niekaip neleidžia laikyti, kad apibrėžiant šeimos teisinių santykių, atsirandančių santuokos, partnerystės, kohabitacijos ar kitokios bendro gyvenimo formos pagrindu, nėra ir neturi būti taikomas lyčių papildomumo principas.
Todėl LR Seime užregistruotas Partnerystės įstatymo projektas, kuriuo siūloma įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, atsisakant vyro ir moters lyčių papildomumo principo, prieštarauja tiek LR Konstitucijos 38 str. turiniui, tiek jį aiškinančiai LR Konstitucinio teismo doktrinai.
3. Partnerystės įstatymo projektu siekiama suteikti partnerystei šeimos teisinį statusą
Partnerystės įstatymo projekte siūloma partneryste vadinti dviejų suaugusių asmenų, nepriklausomai nuo jų lyties, bendrą gyvenimą, grindžiamą „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagalbos, pagarbos ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“
Pirmiausia pastebėtina, kad projekto autoriai partnerystės teisinių santykių apibrėžčiai pritaiko Konstitucinio Teismo doktrinos suformuluotos konstitucinės šeimos sampratos turinį, suformuluotą KT nutarime Nr. 21/2008: „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Tai, kad partnerystės institutui apibrėžti yra taikomas tas pats tekstas, kaip ir konstitucinei šeimos sampratai, leidžia pagrįstai tvirtinti, kad įstatymo iniciatyva yra siekiama suteikti partnerystei šeimos teisinį statusą.
Tai, kad siekiama vienos lyties partnerystei suteikti šeimos teisinį statusą patvirtina ir tas faktas, kad siūloma šią partnersytės sąvoką įtvirtinti ir CK III knygoje, kuri reguliuoja šeimos teisnius santykius, keičiant dabar galiojančiame CK 3.229 straipsnyje esančią partnerystės apibrėžtį, atsisakant partnerystės, kaip vyro ir moters bendro gyvenimo formos neįregistravus santuokos.
4. Partnerystės įstatymo projektu yra siekiama de facto sukurti alternatyvią santuokos formą, kuriai būtų netaikomi Konstitucijos reikalavimai.
Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. numato DU šeimos teisinių santykių atsiradimo būdus. Tai santuoka (38 str. 3 d.) ir kraujo ryšiai (tėvystė/motinystė (38 str. 3. d). Santuoka yra VIENINTELIS LR Konstitucijoje expressis verbis nurodytas būdas, kaip giminystės ryšiais NESUSIJĘ asmenys gali kurti šeimą.
Santuokai, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui yra būdingos tam tikros charakteristikos, išskiriančios ją iš VISŲ KITŲ bendro gyvenimo formų, kurios NEKURIA šeimos teisinių santykių. Tai yra MONOGAMIJOS (santuoka galima tik tarp dviejų asmenų), LYČIŲ PAPILDOMUMO (santuoka galima tik tarp vyro ir moters) ir VIEŠUMO (santuoka yra viešas iš šeimos santykių kylančių teisių ir pareigų prisiėmimas) principai. Tokius pačius reikalavimus santuokai, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui, numato ir LR Civilinis kodeksas (3.3, 3.7, 3.12- – 3.17, 3-18 ir 3.24 str.)
Partnerystės įstatymo projekto autoriai siūlomam partnerystės institutui iš Civilinio kodekso projekto rengėjai paėmė ir pritaikė praktiškai viską, kas įstatymuose siejama su santuoka, išskyrus lyčių tarpusavio papildomumą: monogamijos, sutuoktinių lojalumo, draudimo tuoktis su artimais giminaičiais, sutuotinių tarpusavio išlaikymo ir kt. principus, netgi – partnerystei iširus – vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar partnersytės pripažinimo teismo sprendimu nuostatas, kurios yra taikomos tik santuokai.
Taigi šis projektas iš esmės Lietuvoje sukuria ne partnerystę, bet alternatyvų santuokos institutą, tik kitu pavadinimu, kuriam netaikomas LR Konstitucijoje esantis vyro ir moters lyčių papildomumo principas.
Projektas yra ne kas kita, kaip būdas de facto sukurti alternatyvią santuokos formą, kuriai būtų netaikomi Konstitucijos reikalavimai.
Todėl partnerystės įstatymo projektas, kuriuo numatoma nustatyti naują (alternatyvų santuokai) šeimos teisinių santykių tarp giminystės ryšiais NESUSIJIŲ asmenų, numatant, kad jam netaikomas vyro ir moters lyčių papildomumo principas, teisėtumo prasme prieštarauja Konstitucijai.
5. Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad „šeima yra neutrali lyčiai“ negali būti taikoma LR Partnerystės įstatymo projektu siūlomos vienos lyties asmenų partnerystės atžvilgiu
Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. numato DU šeimos teisinių santykių atsiradimo būdus. Tai santuoka (38 str. 3 d.) ir kraujo ryšiai (tėvystė/motinystė (38 str. 3. d).
* Pagal LR Konstitucijos 38 str. 2 d., šeimos santykiai natūraliai kyla iš tėvus, vaikus bei artimuosius giminaičius siejančių KRAUJO BEI GIMINYSTĖS RYŠIO bei jiems prilyginto įsivaikinimo.
* Šių šeimos teisinių santykių atsiradimo būdui NETAIKOMI ir NEGALI BŪTI TAIKOMI tie patys principai, kurie taikomi vyro ir moters santuokai, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui: monogamijos, lyčių papildomumo ir viešumo reikalavimas.
* Jei būtų kitaip, tai reikštų, pvz. kad vieniša mama su sūnumi yra laikoma šeima, o vieniša mama su dukra – ne (taikant monogamijos principą). O toks aiškinimas prieštarautų Konstitucijos 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės principui.
* Būtent todėl 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinis Teismas savo nutarime ir išaiškino, kad „kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu.“
Tai reiškia, kad šeimą, kuri atsiranda kraujo ar giminystės ryšių pagrindu gali sudaryti: mama ir dukra, tėtis ir sūnus, mama/tėtis ir du (ar daugiau) vaikų, ir net kartu gyvenantys santuokos nesudarę vyras ir moteris, jeigu jie augina vaikus, su kurias juos sieja kraujo ryšiai.
Summa summarum:
Šia valdančiosios koalicijos įstatymine iniciatyva iš esmės yra keičiama Tautos referendumu Konstitucijoje įtvirtinta šeimos samprata, kuri remiasi vyro ir moters lyčių ir tėvystės bei motinystės tarpusavio papildomumo principais.
Tačiau konstitucinė šeimos samprata gali būti keičiama tik Konstitucijos keitimo, bet ne įstatymo priėmimo būdu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šeimos samprata yra viena iš esminių visuomenės ir valstybės gyvenimą struktūruojančių Konstitucijos sąvokų (LR Konstitucijos 38 str. 1 d.), negalima šio klausimo spręsti neatsiklausus Tautos, kuri yra Lietuvos valstybės suverenas.
Vadovaujantis LR Konstitucijos 9 straipsnio nuostata, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, yra būtina sudaryti galimybę šį klausimą spręsti ne per Tautos atstovus, bet tiesiogiai, referendumo būdu (LR Konstitucijos 4 str).