LR Seimas šiandien balsuos ar leisti svarstyti LR Švietimo įstatymo pataisą, numatančią lytiškumo ugdymą integruoti į dorinį ugdymą.
Papildyta balsavimo rezultatais ir komentaru straipsnio pabaigoje.
Pati idėja perkelti lytiškumo ugdymą iš privalomo į pasirenkamą dalyką yra gera. Jau minėjau anksčiau, kad pedagogikos teorija vienareikšmiškai pasisako, kad su pasaulėžiūra susiję dalykai negali būti primetami kažkokiu mokomuoju dalyku be tėvų žinios ir sutikimo.
Todėl gera pedagoginė praktika reikalauja tiek sudaryti tėvams galimybę pasirinkti lytiškumo ugdymo programą, tiek būti informuotiems apie jos turinį, tiek ir teisę jos atsisakyti.
Čia reikia pastebėti, kad tėvai nėra prieš lytiškumo ugdymą kaip tokį. Kol kas vienintelė reprezantatyvi tėvų nuomonės apklausa šiuo klausimu buvo daryta 2019 m. Ji parodė, kad dauguma tėvų nori mokykloje lytiškumo ugdymo, tačiau dauguma pasisako už lytiškumo ugdymą, paremtą rizikos vengimu, o ne pasekmių kontrole.
Rizikos vengimu paremtas lytiškumo ugdymas buvo numatytas 2016 m. priimtoje Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programoje. 2022 m. patvirtintoje GĮUP esantis lytiškumo ugdymas paremtas pasekmių kontrole (kontracepcija).
Taigi, GĮUP tėvams kliūva ne lytiškumo ugdymas kaip toks, bet pasikeitusi lytiškumo ugdymo (LU) paradigma. O ypač tai, kad sprendimas pakeisti LU paradigmą buvo priimtas to neišdiskutavus su socialiniais partneriais, kaip tai buvo padaryta 2016 m.
Atkreiptinas dėmesys, kad ŠMSM, priimdama sprendimą keisti lytiškumo ugdymo paradigmą, neatliko jokios reprezentatyvios apklausos, kuri rodytų apie pasikeitusias visuomenės (tėvų) preferencijas šiuo klausimu.
Viešojoje erdvėje kartojama, kad dabartinė GĮUP yra paremta mokslu. Su tuo be abejo sutinkame. Tačiau daryti prielaidą, kurią daro kai kurie oponentai, kad rizikos vengimu grįstas lytiškumo ugdymas nėra grįstas mokslu, o štai pasekmių kontrole grįstas – yra, yra neetiška ir neatitinka tiesos.
Būdami sąžiningi, turime pripažinti, kad tiek viena, tiek kita lytiškumo ugdymo paradigma turi savo pliusų ir minusų.
Akademinėje literatūroje nesutariama, kuris modelis yra geresnis, tai priklauso ir nuo šalies specifikos, kultūrinių veiksnių ir pan.
Be to, egzistuoja subjektyvi tendencija parodyti ir įrodyti vienos kurios nors lytiškumo ugdymo sistemos privalumus. O štai palyginamųjų studijų, kurios leistų palyginti du požiūrius į lytiškumo ugdymą, beveik nėra. Aš pats radau tik vieną (jei mano oponentai ras kitų, prašau pasidalinti).
JAV atlikta lytiškumo ugdymo programų metaanalizės nepatvirtina, kad pasekmių kontrole paremtas lytiškumo ugdymas yra efektyvesnis už rizikos valdymu paremtas lytiškumo ugdymo programas. Plačiau:
Reikia pastebėti, jog keičiant lytiškumo ugdymo programą, nebuvo atliktas iki šiol galiojusios programos (SLURŠ) galiojančio teisinio reguliavimo poveikio ex-post vertinimas. Kitaip tariant, rengiant naują programą, ir pereinant prie naujo lytiškumo ugdymo modelio, nebuvo jokių empirinių duomenų, leidžiančių pagrįsti, kad senasis modelis neveikia.
Priešingai, esami duomenys (pvz., mažėjantis paauglių gimdyvių skaičius Lietuvoje (2018 – 173 naujagimiai, 2019 – 136, 2020 – 109, 2021 – 98 , 2022 – 88) sako priešingai, kad ankstesnė programa veikė sėkmingai.
Daryti hipotetines prielaidas, kad nauja lytiškumo ugdymo programa veiks geriau, be tai pagrindžiančių tyrimų (pilotinės studijos) akademine prasme yra nesąžininga.
Galiausiai, pripažįstant, kad tiek rizikos valdymu, tiek pasekmių kontrole grįstas lytiškumo ugdymas turi mokslinį pagrindą, tik skiriasi jo metodologija (kas, kada, kaip ir kokiu būdu bei tikslu yra sakoma), nėra jokio įtikinamo pagrindo teigti, jog turi būti viena lytiškumo ugdymo programa, ir negali būti kitos.
Priešingai, negu teigiama, rizikos vengimu grįstas modelis neeliminuoja nei kalbėjimo apie smurto prevenciją, nei kalbėjimo apie pasekmių kontrolę. Konkretus pvz. SLURŠ numatė tokį siekinį 9–10 klasėse: Atsakingai elgiasi (susilaiko nuo lytinių santykių, žino, kaip prireikus pasinaudoti apsisaugojimo nuo nenorimo nėštumo, lytiškai plintančios infekcijos (toliau – LPI) priemonėmis – prezervatyvais, kontraceptikais ir kt.).
Taigi, rizikos vengimu grįstas modelis neeliminuoja lytinio švietimo, tačiau tikslo prasme, kitaip tai prioretizuoja, akcentą dėdamas ant asmens valinių savybių, o ne techninių įgūdžių ugdymo.
Būtų naivu manyti, kad asmuo, neturintis valios vengti rizikingų lytinių santykių, turės įprotį kiekvieną kartą užsimauti prezervatyvą ar išgerti tabletę.
Būtų naivu manyti, kad asmuo, neturintis valios vengti rizikingų lytinių santykių, turės įprotį kiekvieną kartą užsimauti prezervatyvą ar išgerti tabletę. Beje, praktika sako priešingai. Asmenims turintiems ankstyvus ir atsitiktinius lytinius santykius yra būdingas kontracepcijos vartojimo nedrausmingumas.
Rizikos valdymu grįstas modelis yra platesnės apimties negu pasekmių kontrole grįstas modelis, nes jis apima ne tik lytiškumo ugdymą, bet ir lytinį ugdymą (kas nėra tas pats), susijusį su prigimtinių fizinių lytinių galių (lytinio potraukio) valdymu.
Kalbėti apie seksualinio smurto prevenciją nekalbant apie lytinio potraukio valdymą, reiškia problemą spręsti tik iš dalies. Būtent tokiu daliniu požiūriu į smurto prevenciją remiasi GĮUP įtvirtintas lytiškumo ugdymo modelis.
Šis programos trūkumas atsilieps seksualinio smurto prevencijai, nes jai svarbus ne tik ugdymas pasakyti „ne“ netinkamoje situacijoje, bet ir tokių situacijų nebuvimas, kas yra susiję su atsakingu asmenų elgesiu, gebėjimu valdyti savo impulsus.
Kalbat paprastai, padorus, mergaitę gerbiantis ir save valdyti mokantis berniukas nereikalaus iš mergaitės to, kas nedera.
Nėra jokių įtikinamų motyvų teigti, jog mokykloje yra būtina viena, ir negalima kita lytiškumo ugdymo paradigma.
Apibendrinant, reikia pripažinti, kad nėra jokių įtikinamų motyvų teigti, jog mokykloje yra būtina viena, ir negalima kita lytiškumo ugdymo paradigma.
Taip pat nėra jokių įtikinamų motyvų neleisti tėvams pasirinkti tą lytiškumo programą, kuri, jų nuomone geriausiai atitinka jų vaikų interesus. Šiame kontekste mums nesuprantamas LR ŠMSK nenoras eiti į bent kokį kompromisą.
Šioje vietoje valstybė turėtų pasimokyti iš Katalikų Bažnyčios. Katalikiško lytiškumo ugdymo paradigma numato, kad prieš vaikui pradedant dalyvauti bet kokioje lytiškumo ugdymo programoje, turi būti gautas tėvų sutikimas, o programai prasidėjus tėvams taip pat turi būti numatyta galimybė nebeleisti vaikui toliau dalyvauti programoje ar tam tikrose jos dalyse. Tėvams (globėjams), jei jie neduoda sutikimo arba nebeleidžia vaikui dalyvauti programoje, negalima taikyti jokių baudžiamųjų priemonių.
Jeigu katalikų bažnyčia, pripažindama, kad mokyklos vaidmuo ugdant lytiškumą visada yra antraeilis, leidžia tėvams pasirinkti, tai kodėl to neleidžia sekuliari valstybė, kurioje nėra ir negali būti vadovaujamasi viena pasaulėžiūra ir ideologija?
Tikiuosi į šį klausimą šiandien LR Seimas, atsakys, svarstydamas Švietimo įstatymo pataisą, numatančią tėvų teisę pasirinkti lytiškumo ugdymą.
*************
LR Seimas šiandien atmetė pasiūlymą svarstyti LR Švietimo įstatymo pataisą, numatančią lytiškumo ugdymą integruoti į dorinį ugdymą, taip užtiktinant tėvų teisę pasirinkti lytiškumo ugdymo modelį.
Buvo akivaizdu, kad pasiūlymas be dalies TS-LKD narių palaikymo nepraeis. Ir nepraėjo. Pasiūlymą palaikė tik trys (Saudargas, Ažubalis ir Aleknaitė), kiti saugiai balsavime nedalyvavo (Kasčiūnas, Kreivys).
Socdemai irgi parodė, kad yra ištikimi Aušrinės Marijos Povilionienės lytinio švietimo tradicijos tesėjai.
Trakų liberalė, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė Edita Rudelienė, kuri yra pakankamai gerai informuota apie programos problematiką (trečiadienį buvo parlamentinė kontrolė) balsavo prieš tėvų teisę rinktis. Rinkimų metu jai tas bus priminta
Socialdemokratas K. Vilkauskas balsavime nedalyvavo. Komandiruotėje.
