Prisipažinsiu, neteko klausyti interviu, kuriame jauna ir protinga ekonomistė siūlo naikinti vaiko pinigus. Jei ji kalbėjo apie GRĮŽIMĄ prie senos sistemos – papildomas neapmokęstinamas pajamų dydis (PNPD) plius tikslinės išmokos skurstančioms šeimoms – tai dar būtų nieko. Daugelis pamiršo, kad vaiko pinigai valstiečių valdymo metais neatsirado iš valdžios malonės. Juos įvedus buvo panaikintas PMPD už kiekvieną auginamą vaiką. Dėl šios reformos, šeimos, kurios kurios daug dirba ir uždirba. turėjo sumokėti daugiau mokesčių, kurių nekompensavo vaiko pinigai. Ekonomine prasme – tai mažino paskatą dirbti daugiau. Taip tikrai buvo pradinėje vaiko pinigų sistemos įvedimo stadijoje, kai išmoka siekė tik 50 Eur. Dabar, yra kiek kitaip.
Tačiau vaiko pinigai turėjo ir turi neabejotiną pranašumą skurdo rizikos mažinimo aspektu: Lietuvoje šeima, auginanti tris vaikus arba vienas iš tėvų auginantis du ir daugiau vaikų, vien dėl šio sociodemografinio fakto patekdavo į skurdo rizikos lauką. Vaiko pinigai šią atskirtį neabejotinai sumažino, ir vien dėl to jiems būtina pritarti.
O klausimas iš tiesų yra kitas – ne techninis, o ideologinis. T.y. ar valstybė vaikų turėjime ir auginime įžvelgia vertę ar ne. Kaip suprantu, šios ekonomistės šis klausimas nekamuoja.
Socialinės politikos požiuriu, vaikų turėjimas reiškia būsimas pajamas ateityje, taigi – mokesčius valstybei, o per tai ir paramą skurdo riziką patiriančioms šeimoms, ir galimybę išmokėti pensijas seneliams. Taigi, tvarų socialinį biudžetą.
Dar daugiau, jei pažiūrėsime globaliau, vaikų turėjimas reiškia tautos demografinį tęstinumą, o per tai – ir valstybės kaipo tokios tvarumą. Nėra valstybės be tautos. O jei ta tauta nyksta, nyksta ir valstybė. Taip demografų skaičavimais, mes dar turime kelis šimtus metų. Bet tam, kad išnyktų valstybė, nėra butina, kad mirtų paskutinis lietuvis. Tam pakanka, kad lietuvių sumažėtų tiek, kad nebebūtų gyvybinės jėgos kurti savo valstybę. Lietuvos demografinė raida rodo, kad prie šios kritinio taško mes sparčiai artėjame. O galbūt net jau esame priartėję.
Taigi, visi tie, kurie turi vaikų, vien dėl šio fakto, sąmoningai ar ne, prisideda prie Lietuvos valstybės kūrimo. Vien todėl šeimas, kurios augina vaikus, būtina REMTI. Ir lygiai taip pat, valstybinės politikos požiūriu, tie, kurie apsisprendžia neturėti vaikų, turi savo būdu ir tam tikra forma prisidėti prie valstybės tvarumo ir tęstinumo.
Valstybė – tai ne individų sankaupa, ir ji nėra skirta kurti jiems šiltnamio sąlygas, išskirtinai tenkinant individualius jų poreikius. Valstybė, tai piliečiai, kurie savo būdu ir forma prisideda prie aukštesnio už juos bendrojo gėrio kūrimo ir būtent šis piliečių įspareigojimas valstybei kuria tinkamą terpę jiems joje gyventi.
Socailinės politikos požiūriu, tai išreiškia vadinamasis viengungio mokestis. Nenorite turėti vaikų, nes saugote planetą ir kovojate su klimato kaita? Prašau, jūsų reikalas. Bet susimokėkite už tai. Propaguojate etinę bevaikystę, bet auginate katę ar šunį? Prašau, jūsų reikalas. Bet susimokėkite už tai. Šio mokesčio taikymo praktika rodo, kad viengungio mokestis turi teigiamą socialinį efektą – jis paskatina kohabituojančias poras pagalvoti apie savo santykių formalizavimą, o neapsisprendusias žengti žingsnį ir sukurti šeimą. O santuoka – paprastai yra paskata ir prielaida turėti vaikų.
Lietuvos mokesčių sistema yra grįsta individualiu požiūriu į apmokestinimą. Pajamų mokesčio objektas yra asmens, o ne šeimos gautos pajamos. Toks požiūris lemia, jog šeimos moka daugiau mokesčių nei namų ūkiai, neturintys išlaikytinių. Taigi, egzistuojanti sistema yra palanki individui, bet ne šeimai.
Tokia pajamų mokesčio sistema, kai apmokestinamas individas, o ne namų ūkis, labiausiai pažeidžia šeimas, gyvenančias iš vienos algos (t.y. šeimas, kuriose dirba tik vienas iš tėvų arba šeimas, kuriose vaikai auga su vienu iš tėvų). Tokia pajamų mokesčio sistema iš dalies lemia ir skurdo rizką. Kaip jau minėjau, šeimos, kuriose auga trys ar daugiau vaikų arba vieniši tėvai su vaikais Lietuvoje patenka į skurdo rizikos zoną.
Panaši problema egzistuoja ir Didžiojoje Britanijoje. Ten santuokoje ar civilinėje partnerystėje gyvenanti pora, turinti vienas pajamas ir du vaikus, gaunanti vidutinį darbo užmokestį, turi sumokėti maždaug 40 % daugiau mokesčių nei panaši šeima Prancūzijoje ir beveik tris kartus daugiau nei panaši šeima JAV. Panašiai yra ir kalbat apie šeimas, kuriose vienas iš tėvų augina du vaikus.
Šiame kontekste kandidatė į konservatorių partijos lyderius Liz Truss prakalbo apie būtinybę reformuoti Didžiosios Britanijos mokesčių taisykles, kurios šeimoms užkrauna tokią „nesąžiningą“ naštą. Ji sako:
„Mūsų duomenys taip pat rodo, kad dvi vienodas pajamas gaunančios šeimos gali turėti didesnes mokestines prievoles nei išlaikytinių neturintys namų ūkiai. Šią neteisybę lemia tai, kad Jungtinėje Karalystėje pajamų mokestis grindžiamas individualiomis pajamomis ir mažai atsižvelgiama į šeimos įsipareigojimus.”
„Reikia keisti kultūrą, kad namų ūkis būtų pripažintas pagrindiniu apmokestinimo vienetu, kaip ir kitais tikslais. Tai leistų pašalinti anksčiau šioje ataskaitoje aptartą neteisingumą ir nepalankias sąlygas šeimoms su vaikais, o Jungtinės Karalystės sistema labiau atitiktų daugumos kitų išsivysčiusių šalių sistemą.”
Lietuvoje apie namų ūkį, kaip apmokestinimo vienetą, kol kas kalba tik šeimas atstovaujančios organizacijos. Pirminiai bandymai tai siūlyti įstatymo leidėjui, baigėsi nesekme. Argumentai tie patys – namų ūkis pagal Lietuvos įstatymus nėra pajamų mokesčio objektas, tokio objekto įvedimas reikalautų kardinalios mokečių sistemos reformos. Akivaizdu, jog daryti esminę pertvarką šioje srityje stokojama politinės valios. Sisteminės partijos nėra tam pasiruošusios. Bet ne Nacionalinis susivienijimas, kuriam atstovauju. Būdamas NS Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas, įsirašau tai į savo politinę darbotvarkę.