Ramūnas Trimakas. Quod licet homini alieno, non licet indigeno (I)

Apie „diskusijas“, sklindančias iš kunkuliuojančio kanibalų puodo

Šiandien naujienos pasipila ir sklinda greičiau negu tarakonai, sprunkantys nuo purškiamo insekticido. Nors dažniausiai tai, kas vadinama „naujienomis“, yra viso labo senienos, dėstomos naujiems klausytojams, skaitytojams ir žiūrovams. Tarkime, nuo Stokholmo iki San Francisko piktinamasi Vakarų klasikine „rasistine“ literatūra, tokiomis apšauktos iš esmės visos knygos, pradedant „Heklberio Fino nuotykiais“, baigiant „Nežudyk strazdo giesmininko“. [1]

Vis dėlto kol kas (!) ją dar leidžiama skaityti vaikams ir jaunimui, žinoma, pasiklausius leftistinių instruktažų, tarkime, patariančių, „ką daryti, pagaliau suvokus, kad vaikystėje skaitytos knygos yra rasistinės“. [2] Nevalingai tenka susimąstyti, gal nebūta Česlovo Milošo „Pavergto proto“, gal Arturas Kostleris (Arthur Koestler) neišstojo iš komunistų partijos ir neparašė „Sutemų vidury dienos“ (vok. Sonnenfinsternis), gal Jevrosinija Kersonovskaja savo liudijimuose „Kiek kainuoja žmogus“ (rus. Сколько стоит человек) nepapasakojo apie tai, kas neišvengiamai nutinka, taikant kairuolišką „socialinį teisingumą“?

Še tau, boba, ir devintinės! – nusistebės bent kiek vyresnis skaitytojas. Sovietų cenzūrai nei Markas Tvenas, nei daugybė kitų klasikų nekliuvo. Bet naujosios vakarietiškos bangos leftistai, nors yra to paties marksistinio medžio vaisiai, elgiasi kur kas aršiau negu jų pirmtakai Rytuose – reikalauja uždrausti „seksistą“ Homerą, [3] „mizoginą“, „rasistą“ Šekspyrą (Shakespeare) [4] ir visokius fenimorus kuperius! [5].

Džiugiai pranašaujama, kad pasaulio klasikai ateina galas, vis įsakmiau įrodinėjant, esą vakarietiška klasikinė literatūra yra „toksiška“. [6] „Liberaliai progresyvūs“ veikėjai, nejausdami jokio kognityvinio disonanso, žadėdami „didžiąją transformaciją“, „socialinio teisingumo pergalę“ ir „pažangių idėjų triumfą“ visos planetos mastu, kuo rimčiausiais veidais užsipuola vaikams skirtas klasikines knygas. Pasirodo, absoliuti jų dauguma, jeigu ne visos, parašytos… neleistinomis temomis, nerimą keliančia, net neapykantą kurstančia kalba! [7]

Ką jau kalbėti apie klasikinę skandinavų literatūrą vaikams, kuri apskritai visa vadinama „rasistine“, „grįsta kolonializmo pasaulėžiūra“. [8] Naujieji cenzoriai „Pepę Ilgakojinę“ kupiūruoja ir net perrašo kur kas smarkiau, negu sovietinis GLAV- LIT’as „nuskausmindavo“ kūrinius, neatitinkančius socrealizmo standartų.

Anokia čia naujiena – siūloma atmesti viską! Pradedant muzika nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, žinoma, labiausiai kliūva klasikinei, mat „moksliškai įrodyta“, kad ir ji „rasistiška“. [9] Baigiant algebra su geometrija, „moksliškai pagrindžiant“, kad tai „rasistinis baltųjų konstruktas“. [10]

Ką gi, vieniems Trofimas Lysenka buvo „didis mokslininkas“, o kitiems Džeimsas Vatsonas (James Watson) yra nepriimtinas „baltųjų pirmenybės“ (white supremacy) įsikūnijimas. Ir tai tik labai ilgo sąrašo pradžia. Tad anokia čia naujiena? Lenininiai bolševikai pirmaisiais diktatūros metais mokyklose irgi draudė matematiką, klasikinę literatūrą, genetikus sušaudė, kibernetiką prakeikė, atitinkamai susidorodami su šios srities specialistais…

Nejaugi nebevyksta akademinis procesas, moksliniai debatai? Žinoma, vyksta – trykšta galingas progresyvizmo šaltinis! Antai vienoje Virdžinijos valstijos Fairfaxo grafystės mokykloje LGBT aktyvistai išsikvietė šios mokyklos tarybos narę musulmonę Abrarą Omeišą ir pareikalavo, kad ši visu 100 proc. pritartų jų veiklai. Kadangi tarybos narė, beje, demokratų partijos atstovė, atsisakė veikti LGBT (tiesa, pavadinimas jau vėl pakeistas – dabar įsivardijama LGBTQIA+) naudai, prasidėjo aršesnis už kafkišką jos ujimo procesas. [11]

Kol Omeiša į šuns dienas dėjo Jungtines Amerikos Valstijas, Izraelį ir viso pasaulio „baltuosius rasistus“, tol „progresyvioji kairė“ ją protegavo, bet nuo šiol šiai „atplaišai“ pasigailėjimo nebus. [12]

Kitas pavyzdys: kai moksleivių tėvai pasipiktino, kad jų mokykloje bus privaloma „kritinė rasinė teorija“, net išdrįso pareikalauti, kad ši rasinę neapykantą skiepijanti, vaikus traumuojanti, pagaliau tiesiog melaginga marksistinė „teorija“ būtų panaikinta, Virdžinijos valstijos tėvų ir mokytojų asociacijos vadovė Mišelė Lytė (Michelle Leete), surengusi mitingą, oficialiai pareiškė, kad tokie nesupratingi tėvai „turi mirti“ (Let them die). [13]

Tokių pavyzdžių apstu. Net pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos Jeonmi Park (Yeonmi Park), įstojusi į prestižinį Kolumbijos universitetą Niujorke, kur tikėjosi įgyti kokybišką išsilavinimą, pašiurpo, kad kairuoliškas marazmas ir ideologinė indoktrinacija šioje aukštojo mokslo institucijoje nė kiek nenusileidžia Šiaurės Korėjos analogams. [14]

Civilizacijos dažniau nusižudo, negu yra nužudomos, – tvirtino Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) ir, ko gero, buvo teisus.

Nuo Pietų Afrikos Respublikos ir Libano iki JAV Sietlo ir Čikagos liepsnoja ištisi kvartalai, verda gatvių mūšiai. Vienais atvejais ištisos valstybės paverčiamos griuvėsiais (beje, įsileidus „pabėgėlius“, „migrantus“ ar tiesiog laiku nespėjus užkirsti kelio „nelegalų“ antplūdžiui). Kitais atvejais, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, demokratų partijos kontroliuojamose teritorijose dirbtinai sukurti ir palaikomi neramumų židiniai dar tik progresuoja „revoliucinių permainų“ bei „socialinio teisingumo“ link.

Vaizdai iš Pietų Afrikos Respublikos, visai neperdedant, primena zombių apokalipsę tikrovėje. [15]

Anaiptol ne kinematografinį, bet kryptingai vykdomos pasaulio griūties įspūdį sustiprina paskutinių išsklaidytų civilizacijos židinių, taikančių žiedinę gynybos taktiką, radijo pranešimai, kad šaudmenys baigiasi, iš eterio sklinda liūdni padrąsinimai vienų kitiems laikytis iš paskutiniųjų… Net politinio korektiškumo ir „progresyvių idėjų“ ruporas The Washington Post pripažino, kad maištų Pietų Afrikos Respublikoje sukeltas nuosmukis yra įspėjimas visam pasauliui. [16]

Libanas palaipsniui verčiamas negyvenamu – trūksta visko, pradedant geriamuoju vandeniu, maistu, baigiant medikamentais. [17] Bejėgiškai skėstelėjus rankomis, kad Libaną ištiko „laikų pabaiga“, [18] šiukštu neleidžiama nė prasižioti, kad ši šalis palyginti neseniai buvo viena turtingiausių ir labiausiai klestinčių, tarp kitko, krikščioniškų valstybių Artimuosiuose Rytuose. Buvo, kol į šalį plūstelėjo „nuskriaustieji“, vadinamieji „prieglobsčio prašytojai“.

Ilgus dešimtmečius analitikai, dar nesusipykę su sveiku protu, kartojo perspėjimus, kuo neišvengiamai baigiasi kairuoliško internacionalo politika. Tačiau leftistus, vien išgirdusius sąvoką „sveikas protas“, ištinka simptominiai traukuliai. Kolektyvinis kairiųjų spiečiaus „protas“ blokuoja bet kokią savimonę, menkiausias individualaus mąstymo pastangas. Juo labiau beprasmiška kreiptis, tikintis dialogo, pateikiant faktus, įrodymus, liudijimus.

Pirmojoje politinio korektiškumo stotelėje įlipę į „progreso“ traukinį, nesiblaškykite ir neprieštaraukite, kai jus išlaipins galutinėje – kur nors liepsnojančiame Portlande ar griuvėsiais paverstame Beirute.

Ideologija neišvengiamai sukelia pasekmes. [19] Žurnalistė, rašytoja ir mąstytoja Ilana Marker (Ilana Mercer) buvo priversta palikti gimtąją Pietų Afrikos Respubliką, kai 1995 m. pradėta sistemingai persekioti baltuosius šalies gyventojus. Jos knyga „Į žmogėdros puodą“ (2009)20 sukėlė Vakarų „liberalams“ ir „progresyvistams“ ilgalaikę isteriją.

Autorė konstatavo pačias elementariausias tiesas, pavyzdžiui, kad laisvė gali būti išsaugota, tik užtikrinant visuomeninę tvarką. Ši taisyklė nėra amžina ir nekintama, tačiau civilizuotos visuomenės labai trapios.

Jos žlunga ar sąmoningai sužlugdomos, kai atsiranda arba dirbtinai sukuriamas priešiškas kultūrinis klimatas. Politinio korektiškumo tironija – unikali ir būdinga tik Vakarams, nes niekur kitur atsirasti ji neturi šansų, – čia suvaidino reikšmingą vaidmenį.

Civilizuotos visuomenės šiaip sau neišnyksta. Jos arba palaipsniui silpninamos iš vidaus, arba kryptingai naikinamos iš išorės. Pietų Afrikos Respubliką sužlugdė kitos vakarietiškos visuomenės. Tačiau periferijos likvidavimo negana. Tai, kas padaryta PAR, teigia autorė, bus pakartota JAV. Iš esmės tai reikš pasaulinio masto katastrofą. Apie ką Merker rašė prieš dvylika metų, šiandien matome per tiesiogines transliacijas.

Kas tas priešiškas kultūrinis klimatas ir kaip jis sunaikina toli pažengusias, civilizacijos aukštumas pasiekusias visuomenes, yra daugmaž aišku. Tačiau iš kur kyla poreikis dirbtinai sukelti žudančią kultūros klimato kaitą, ardyti visuomenės, kuriai priklauso patys griovėjai, pamatus?

Sumeluota „kaltė“, primestas mazochizmas ir visiškai logiška sąjunga

Tam ypač palankias sąlygas sukuria vakarietiškoji mazochizmo kultūra ir kaltės kultas. Šie reiškiniai, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, yra ganėtinai nauji. Paskalis Briukneris (Pascal Bruckner) nurodo, kad lemiamas lūžio taškas buvo Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Nuo tada įsitvirtino postulatas, neva „visas pasaulis mūsų nekenčia, ir mes to nusipelnėme“. [21] Autoriaus teigimu, būtent taip mano dauguma europiečių (bent jau Vakarų Europoje) – Senasis žemynas tiesiog apsėstas atgailos kančių.

Neabejotinai pasitaikydavo visko – karų, religinių persekiojimų, iš čia kilo imperializmas, fašizmas, komunizmas, tačiau netikslu ir neteisinga savo istoriją vertinti vien kaip nenutrūkstamas žudynes ir plėšikavimus, galiausiai atvedusius į dviejų pasaulinių karų bedugnę. Kitaip tariant, entuziastingai propaguoti savižudybę.

Vakarams nepriklauso blogio monopolis. Vakarai ne vien sukūrė, bet ir sunaikino monstrus, pirmieji panaikino vergiją, atsisakė kolonializmo, kūrė taikias, klestinčias bendruomenes, nustatė taisykles ir institucijas, tapusias pavyzdžiu pasauliui. Vakarų Europa turėtų tuo didžiuotis ir būti pasirengusi ginti save bei savo vertybes, – tvirtina Briukneris.

Bet nueita kitu keliu, pabrėžiant išskirtinį Vakarų civilizacijos ydingumą. Neapykanta vakarietiško tipo visuomenėms užsidegė įvairios vadinamosios alternatyvios grupelės ir judėjimai, tarp kitko, pačių vakariečių toleruojami ar net palaikomi. Vis dėlto niekas nesitikėjo, kad Valerie Solanas paskelbtas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ kada nors taps realybe:

Nedidelė saujelė PADUGNIŲ galėtų perimti šalį per metus, sistemiškai dulkindama sistemą, naikindama nuosavybę ir žudydama. PADUGNĖS taps nedarbo ir sumaišties pajėgomis; jos įsidarbins įvairiose vietose ir nedirbs. […] PADUGNĖS naikins visus nenaudingus ir kenksmingus objektus, tokius kaip automobiliai, vitrinos, „Didysis Menas“ ir pan. Pagaliau PADUGNĖS perims eterį – radijo ir televizijos tinklą – ir atleis iš darbo tuos radijo ir TV studijų darbuotojus, kurie priešinsis PADUGNIŲ įsibrovimui. PADUGNĖS ardys šeimas – įsiveržę į mišrias (vyro–moters) poras, kur jos bebūtų, jas išskirs. Aptarnaujantį Vyrų Personalą sudarys vyrai, kurie uoliai stengsis save sunaikinti, vyrai, kurie darys gera, kad ir kokie būtų jų motyvai, ir tie, kurie atitiks PADUGNIŲ […] poreikius. […] žurnalistai, rašytojai, redaktoriai, leidėjai ir prodiuseriai, kurie skleistų ir propaguotų PADUGNIŲ tikslus atitinkančias idėjas; pederastai, kurių žėrintis, tviskantis pavyzdys paskatintų kitus vyrus sekti jų pėdomis, atimti iš savęs vyriškumą ir tapti palyginti nekenksmingais; […]

PADUGNĖS vykdys kriminalinius nusikaltimus, o ne pilietinio nepaklusnumo akcijas, kur viešai pažeidžiamas įstatymas ir sėdama į kalėjimą, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į neteisybę. Pilietinio nepaklusnumo taktika taikoma siekiant pakoreguoti konkretų įstatymą ar šiek tiek pakeisti sistemą, tuo pačiu pripažįstant, kad apskritai sistema yra teisėta ir teisinga. PADUGNĖS yra prieš pačią sistemą, prieš patį įstatymų ir valdžios principą. PADUGNĖS ateina sugriauti sistemos, o ne išsikovoti kokias nors teises.“22 XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje šie keisti marginalės, pretendavusios į žmogžudes, užrašai atrodė įdomūs nebent jai pačiai ir kitiems sutrikusios psichikos asmenims, bet mūsų dienomis visa tai apibūdinama jau kaip „naujoji realybė“.

Antivakarietiškumas yra europinė tradicija, prasidėjusi Mišelio de Montenio (Michel de Montaigne) laikais, tęsiama Žano Polio Sartro (Jean Paul Sartre) ir panašių autorių, diegiančių reliatyvizmą, ramią vakariečių sąžinę drumsčiančių abejonėmis ir įsitikinusių, kad yra visais atžvilgiais teisūs. Vakaruose atslūgus Sovietų Sąjungos, maoizmo, „raudonųjų khmerų“ kultui, palaipsniui suvešėjo „kaltės prieš Trečiąjį pasaulį“ ideologija.

Atrodytų, ideologemos, kurios ne tik nepasitvirtino, bet ir sužlugdė ištisas valstybes, seniai turėjo patirti krachą, bet jos vėl atgimė, įgaudamos naujas formas. Buvusios kolonijinės valdos virto savotiška revoliucinio Edeno projekcija, svajonių, kurias karštai puoselėja Vakarų kairuoliai, inkarnacija. Rezultatas, nors buvo nesunkiai prognozuojamas, vis dėlto išėjo kiek netikėtas – vakariečiai kur kas labiau skatinami nekęsti savęs, negu pamilti kitus.

Vakarų Europos isteblišmentas, primenantis apie nuolatinės saviplakos būtinybę ir niekada nesibaigsiantį kaltės atpirkimą – tokią mentalinę būklę galima nemoksliškai vadinti trečiapasaulizmu, – kažkodėl visiškai kitokiu tonu kreipiasi į Vidurio ir Rytų Europos, buvusio socialistinio lagerio, šalis. Leftistus ypač erzina Europos Sąjungos rytinės dalies partnerių priminimas apie patirtą okupaciją, kairiųjų totalitarinių režimų nusikaltimus, selektyvinį Vakarų Europos aklumą ir net bendrininkavimą su komunistinėmis diktatūromis. Rytų europiečiai, kad kuo greičiau užsičiauptų, kaltinami mirtinomis nuodėmėmis – „antisemitizmu“, [23] „ksenofobija“, [24] „dešiniuoju radikalizmu“. [25]

Prinstono universiteto istorikas Žanas Grosas (Jan Gross) tiesiai sako, neva Europos Sąjungos rytinės dalies gyventojai netolerantiški, siaurapročiai ksenofobai. [26] Priešnuodžiu tokiai laikysenai taps atvykėliai iš Trečiojo pasaulio šalių. „Pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio“, naratyvas palaipsniui keičiamas tiesiog „migrantais“, „judėjimo laisve“ ir „pasauliu be sienų“.

Keitas Lau (Keith Lowe), rašydamas apie „barbarų žemyną“ Europą, nurodo: „Neapykantą kursto ne tai, kad iš užmaršties prikeliamos praeities nuodėmės, bet tai, kaip mes jas prisimename. […] Norintieji neapykantą ir apmaudą pakreipti savo naudai visada stengiasi sugriauti pusiausvyrą tarp skirtingų istorijos versijų. Jie ištraukia įvykius iš konteksto, meta vienpusius kaltinimus ir stengiasi mus įtikinti, kad istoriniai klausimai – tai nūdienos klausimai.“[27]

Kita vertus, šis autorius yra tipiškas vakarietiško politinio korektiškumo produktas, nes kultivuoja moralinį reliatyvizmą ir dvejopus standartus, apie kuriuos pats, beje, atsiliepia neigiamai. Atpasakodamas šiurpias istorijas, vykusias Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, atskleidžia tragedijų ir atminties apie jas daugiaplaniškumą. Aprašo neteisybę ir nežmoniškumą, su kuriuo teko susidurti žydams, išgyvenusiems holokaustą. Pavyzdžiui, sugrįžę į gimtąją Lenkiją, jau išvaduotą nuo nacių, jie patyrė protu nesuvokiamą žiaurumą, persekiojimus, fizinius susidorojimus ar net masines žudynes, tokias kaip Kelcų pogromas, kurį autorius išsamiai aprašo. [28]

Tačiau vos tik prabyla apie Sovietų Sąjungą ir didžiarusišką šovinizmą, K. Lau „objektyvumas“ kaip mat išgaruoja, raginimų išklausyti visas puses nebelieka:

Galima būtų tikėtis, kad, senesnėms kartoms pamažu išmirštant, tremtinių problema išnyks, bet, deja, ši mintis klaidinga. Dauguma rėksmingiausių „tremtinių“ Vokietijoje ir kitur yra ne tie, kurie patys išgyveno tremtį, bet jų vaikai ir anūkai. Tereikia pažvelgti, kas nutiko Kryme, ir pamatysime, kaip tautinė nesantaika perduodama iš kartos į kartą. Krymo totoriai 1944 m. deportuoti iš gimtųjų žemių, Stalinui išleidus dekretą išsklaidyti juos po visą Sovietų Sąjungos Vidurinę Aziją, nubaudžiant už kolaboravimą su vokiečiais per karą. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, ketvirtis milijono totorių nutarė sugrįžti į gimtąsias žemes Kryme. Jie įsikraustydavo į apleistus namus, juos suremontuodavo. Laisvose žemėse jie sukūrė neteisėtas gyvenvietes ir be perstojo spaudė Ukrainos valdžios institucijas įregistruoti juos kaip teisėtus savininkus. Policijai pagrasinus juos iškeldinti, kilo aršūs protestai, o kai kurie jų net susidegino. Įdomu tai, kad dauguma šių „sugrįžėlių“, tiesą sakant, nėra „sugrįžę“ – jie gimė ir augo Vidurinėje Azijoje. Ten jie atsisakė ganėtinai pasiturimo, saugaus gyvenimo ir persikraustė į gimtinę, kurios prieš tai niekada nebuvo matę ir kur jų niekas nelaukė.“[29]

Nė žodžio apie genocidą, sovietų terorą, ilgaamžę carinės Rusijos ir sovietų imperijos naikinamąją politiką, siekiant įgyvendinti „galutinį sprendimą“ Krymo totorių atžvilgiu. Pasirodo, Krymo totorius tiesiog išvežė į Vidurinę Aziją, suprask, ten jiems buvo sukurtas ganėtinai pasiturimas bei saugus gyvenimas. K. Lau nesvarbu, kad Krymo totoriai galbūt buvo priversti bėgti iš Vidurinės Azijos dėl ten prasidėjusių pilietinių susirėmimų ir etninių valymų, išsigelbėjimo ir prieglobsčio ieškodami iš jų atimtuose gimtuosiuose namuose.

Autoriaus postringavimus, ko gero, reikėtų suprasti taip: Krymo totoriai, nuo savo susikurtų „tautinių mitų“ apsvaigę nacionalistai, pasinaudodami SSRS griūtimi, drįsdavo net susideginti, kad išreikštų protestą prieš neteisybę! („Tokių žmonių entuziazmas kyla iš istorijų ir mitų, girdėtų ir kartojamų jų bendruomenėse. […] Mintyse jie išaukštino Krymą iki kažkokios pažadėtosios žemės.“[30]) Deja, tai nėra „praeitis“, kaip tvirtina K. Lau, nes Rusijos Federacijos okupacinė valdžia prieš Krymo totorius toliau vykdo kryptingus persekiojimus ir net etninį valymą.

Panašūs tekstai yra puikus pretekstas ne tik prisiminti netolimos praeities, kurią dar mena gyvieji liudytojai, santykį su dabartimi, bet ir apsvarstyti kaltės, atpirkimo, susitaikymo klausimus. Be abejo, ypač svarbu viešinti faktus, statistinius duomenis, kad ir kokie nepageidaujami, kam nors nepriimtini jie būtų. Tai padės išsiaiškinti istorinės atminties ir užmaršties  santykį, kaimynų tarpusavio  nesantaikos priežastis, visos Europos pavertimo „barbarų žemynu“ intencijas, galų gale leis aptarti „niekada daugiau“ temas, galbūt atvers bendradarbiavimo galimybes.

Tačiau oficialusis tonas iškart pasikeičia, vos prabylama apie buvusias Vakarų Europos imperines valdas ir įtakos zonas, iš kurių dabar be paliovos plūsta migrantai. Tomas Kahilas (Thom Cahill), aprašydamas antikinės Romos imperijos žūtį, stebėjosi, nejaugi romėnai nematė, kad civilizaciją saugančios sienos pernelyg menkos, ar tikrai nesuprato, kad būtent dėl to jų gyvenimo būdas pasikeis negrįžtamai? [31]

Vakarų Europa susitaikė su kolonijų netektim, tačiau buvusios kolonijos net neketina susitaikyti su mintimi, kad neteko Europos.

(Bus daugiau)

Nuorodos:

[1] Marva Hinton. Little House, Big Problem: What To Do with “Classic” Books That Are Also Racist. School Library Journal, May 28, 2020. https://www.slj.com/?detailStory=Little-House-Big-Problem-Little-House-Big-Problem-What-To-Do-with-Classic-Books-That-Are-Also-Racist [žiūrėta: 2021-06-30].

[2] What to do when you realize classic books from your childhood are racist. PBS News Hour, Aug 11, 2017. https://www.pbs.org/newshour/show/realize-classic-books-childhood-racist [žiūrėta: 2021-06-30].

[3] Patricia Claus. Odyssey Banned for Violence, Sexism; Is this the End of World Classics? Greek Reporter, March 2, 2021. https://greekreporter.com/2021/03/02/odyssey-banned-for-violence-sexism-is-this-the-end-of-world-classics/ [žiūrėta: 2021-06-29].

[4] Harriet Alexander. How ‘woke’ English teachers have cancelled Shakespeare because of his ‘white supremacy, misogyny, racism and classism’ – and are instead using his plays to lecture in ‘toxic masculinity and Marxism’. Daily Mail, 16 February 2021. https://www.dailymail.co.uk/news/article-9263735/Woke-teachers-cut-Shakespeare-work-white-supre-macy-colonization.html [žiūrėta: 2021-06-29].

Lee Brown. William Shakespeare ditched by woke teachers over ‘misogyny, racism’. The New York Post, February 16, 2021. https://nypost.com/2021/02/16/shakespeare-ditched-by-woke-teachers-over-misogyny-racism/ [žiūrėta: 2021-06-29].

[5]  Glen Dodson. Don’t ban books, ban ignorance. Houston Chronicle, Oct. 20, 2013. https://www.chron.com/neighborhood/dayton/opinion/article/Don-t-ban-books-ban-ignorance-9534261.php [žiūrėta: 2021-06-29].

[6] Joelle Chien. Do we still need to read and teach the classics? The Standart Daily, August 30, 2020. https://www.stanforddaily.com/2020/08/30/do-we-still-need-to-read-and-teach-the-classics/ [žiūrėta: 2021-06-30].

[7] Kate Lewis. Many classic children’s books have troubling themes or language. Should we read them anyway? The Washington Post, October 29, 2018. https://www.washingtonpost.com/lifestyle/2018/10/29/manyclassic-childrens-books-have-troubling-themes-or-language-should-we-read-them-anyway/ [žiūrėta: 2021-06-30]. .

[8] Vibeke Sofie Sandager Rønnedal. Racism in classic pieces of Nordic children’s literature. Nordics Info, 2020.12.17. https://nordics.info/show/artikel/racism-in-nordic-childrens-literature/ [žiūrėta: 2021-06-30].

[9] Alex Ross. Black Scholars Confront White Supremacy in Classical Music. The New Yorker, September 21, 2020. https://www.newyorker.com/magazine/2020/09/21/black-scholars-confront-white-supremacy-in-classi-cal-music [žiūrėta: 2021-06-30].

[10] Ben Hoyle. Focusing on the correct answer in maths ‘is racist’. The Times, Thursday May 20 2021. https://www.thetimes.co.uk/article/focusing-on-the-correct-answer-in-maths-is-racist-96gcztfs2 [žiūrėta: 2021-06-30]. Williamson M. Evers. California Leftists Try to Cancel Math Class: The proposed curriculum framework aims low, abandons the gifted, and pre- aches ‘social justice.’ The Wall Street Journal, May 18, 2021. https://www. wsj.com/articles/california-leftists-try-to-cancel-math-class-11621355858 [žiūrėta: 2021-06-30].

Elise Takahama. Is math racist? New course outlines prompt conversations about identity, race in Seattle classrooms. Chicago Tribune, October 10, 2019. https://www.chicagotribune.com/lifestyles/sns-tns-bc-edu-math-racist-20191010-story.html [žiūrėta: 2021-06-30].

Lincoln Graves. Debate emerges over racism and white supremacy in Oregon math instruction. KATU 2 ABC, February 27th 2021. https://katu.com/news/local/debate-emerges-over-racism-and-white-supremacy-in-math-instruction [žiūrėta: 2021-06-30]

Melinda D. Anderson. How Does Race Affect a Student’s Math Education? A new paper examines the ways “whiteness” reproduces racial advantages and disadvantages. The Atlantic, April 25, 2017. https:// www.theatlantic.com/education/archive/2017/04/racist-math-edu- cation/524199/ [žiūrėta: 2021-06-30].

[11] Michael O’Connell. LGBTQIA+ Students Criticize School Official’s ‘Bigoted Comments’. MSN News, July 17 2021. https://www.msn.com/en-us/news/ us/lgbtqia-students-criticize-school-official-s-bigoted-comments/ar-AAMf3Re?ocid=hplocalnews [žiūrėta: 2021-07-18].

[12]  Supporters Rally for Embattled Fairfax County School Board Member. NBC Washington, June 17, 2021. https://www.nbcwashington.com/news/local/northern-virginia/supporters-rally-for-embattled-fairfax-county-school-board-member/2705032/ [žiūrėta: 2021-07-04].

[13] Jon Jackson. Virginia PTA Official Says ‘Let Them Die’ About Parents Opposing Critical Race Theory. Newsweek, 7.16.2021. https://www.newsweek.com/virginia-pta-official-says-let-them-die-about-parents-opposing-critical-race-theory-1610636 [žiūrėta: 2021-07-17].

[14] Mark Moore and Mark Lungariello. North Korean defector slams ‘woke’ US schools. The New York Post, June 14, 2021. https://nypost.com/2021/06/14/north-korean-defector-slams-woke-us-schools/ [žiūrėta: 2021-06-20].

[15] South Africa: More than 100 dead in worst unrest since apartheid. Deutsche Welle News, 2021.07.17. https://youtu.be/Tnyy_QTjRyE [žiūrėta: 2021-07-18].

South Africa Zuma riots: Looting and unrest leaves 72 dead. BBC News, 14 July 2021. https://www.bbc.com/news/world-africa-57818215 [žiūrėta: 2021-07-18].

[16] Ishaan Tharoor. South Africa’s riots are a warning to the world. The Washington Post, July 19, 2021. https://www.washingtonp
ost.com/world/2021/07/19/south-africa-riots-warning/ [žiūrėta: 2021-07-19].

[17]  Bassem Mroue. Economic crisis, severe shortages make Lebanon ‘unlivable’. AP, June 30, 2021. https://apnews.com/article/beirut-middle-east-leba-non-business-4dbb84e6f2b43e0e1e1f090b592c0c04 [žiūrėta: 2021-07-17].

[18] Martin Chulov. ‘This is the end of times’: Lebanon struggles to find political path through its crisis. The Guardian, 28 June 2021. https://www.theguardian.com/world/2021/jun/28/this-is-the-end-of-times-lebanon-struggles-to-find-political-path-through-its-crisis [žiūrėta: 2021-07-17].

[19] Antony Sguazzin. South Africa Heading Toward Becoming a Failed State, Group Says. Blomberg, 10 September 2020. https://www.bloomberg.com/news/articles/2020-09-10/south-africa-heading-toward-becoming-a-fai-led-state-group-says [žiūrėta: 2021-07-16].

[20]  Ilana Mercer. Into the Cannibal’s Pot. Stairway Press, 2009.

[21]  Pascal Bruckner. The Tyranny of Guilt: An Essay on Western Masochism. Princeton University Press, 2010, p. 6.

[22]Valerie Solanas. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas. Kitos knygos. 2005, p. 82–88.

[23] William A. Galston. Anti-Semitism Soars in Eastern Europe. The Wall Stree Journal, Nov. 26, 2019. https://www.wsj.com/articles/anti-semitism-soars-in-eastern-europe-1574812176 [žiūrėta: 2021-07-15].

[24] Heather Horn. Is Eastern Europe Any More Xenophobic Than Western Europe? Investigating a stereotype of the refugee crisis. The Atlantic, October 16, 2015. https://www.theatlantic.com/international/archive/2015/10/xenophobia-eastern-europe-refugees/410800/ [žiūrėta: 2021-07-15].

Maxim Edwards. Rethinking “eastern European racism”. Open Democracy, 22 March 2016. https://www.opendemocracy.net/en/can-europe-make-it/rethinking-eastern-european-racism/ [žiūrėta: 2021-07-15].

Anna Kende, Péter Krekó. Xenophobia, prejudice, and right-wing populism in East-Central Europe. Current Opinion in Behavioral Sciences, Volume 34, August 2020, p. 29–33. https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2352154619301299?via%3Dihub [žiūrėta: 2021-07-15].

[25] Zsolt Enyedi. Right-wing authoritarian innovations in Central and Eastern Europe. East European Politics, Volume 36, 2020, Issue 3, p. 363–377.

[26] Von Jan T. Gross. Die Osteuropäer haben kein Schamgefühl. Welt, 13.09.2015. https://www.welt.de/debatte/kommentare/article146355392/Die-Osteuropaeer-haben-kein-Schamgefuehl.html [žiūrėta: 2021-07-14].

[27] Keith Lowe. Barbarų žemynas: Europa po II pasaulinio karo. Vilnius: Briedis. 2019, p. 345–356.

[28]  Ten pat, p. 196–199.

[29] Ten pat, p. 341.

[30] Ten pat, p. 341.

[31] Thomas Cahill. How the Irish Saved Civilization: The Untold Story of Ireland’s Heroic Role from the Fall of Rome to the Rise of Medieval Europe. New York: Doubleday, 1995, p. 18.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top