Rasa Baločkaitė. Dar kartą apie smurtą: kai naikinama tai, kas laikoma žmogaus esme
Žinot, kas tai yra ir kaip tai vadinasi?
Tai vadinama smurtu.
Esant galios pozicijoje, išjuokti oponentą, bandantį kalbėti apie netesingumą, patiriamą esamos sistemos kontekste, parodijuoti, šaržuoti jo teiginius ir jo diskursą, šitaip jį delegitimuoti ir užkirsti kelią bet kokios diskusijos galimybei.
Smurtas nėra atsitiktinis įpykusios ar išsigandusios mamos pliaukštelėjimas įsismarkavusiam (adrenalinas, endorfinai) vaikui, kuris nesugeba sukoncentruoti dėmesio ir jos išklausyti.
Smurtas yra tai, ką matote šiame žinomo žurnalisto poste. Veiksmai, kurie nukreipti ne į fizinį kūną, bet į tai, kas laikoma žmogiškumo esme, subjektyvmo esme – gebėjimas kalbėti, gebėjimas pačiam artikuliuoti savo patirtis, teisė būti išklausytam, išgirstam ir suprastam. Tokiais veiksmais – trolinant, išjuokiant, elegitimuojant, implikuojant ties kliedesių riba balansuojančius, neva juokingus teiginius, žeidžiamas ne kūnas, bet naikinama tai, kas iš principo laikoma žmogaus esme.
Individualiu lygmeniu tai būtų emocinio smurtautojo sukelta asmenybės erozija ir lėta socialinė mirtis arba, Hannos Arendt terminais kalbant, galutinė prievartos stadija – nutildymas.
P.S. Vaikui baisiausia ne tada, kai įpykusi ar išsigandusi mama jam pliaukšteli – vaikui baisiausia tada, kai jis tildomas, kai juo netikima, kai jis išjuokiamas, kai jam liepiama „neprisigalvot nesąmonių“, kai jam neleidžiama kalbėti.
Andrius Švarplys. Šeimų tragedijų, Tarnybos piktnaudžiavimo, žmogaus teisių pažeidimų kontekste siūloma tiesiog … pasijuokti
Tai yra informacinis smurtas. Tai sukilimas prieš žurnalistikos profesiją, prieš viešąjį intelektualumą, prieš kritinį mąstymą, prieš pilietiškumą. Kodėl?
Todėl, kad toks pseudo-humoras klastingai viešai įteisina smurtą prieš žmones, kurie yra bejėgiškoje padėtyje ir pasisako už piktnaudžiavimu įtariamą instituciją bei jos vykdomą sunkiai suvokiamą vaikų plėšimą iš tėvų rankų.
Šeimų tragedijų, Tarnybos piktnaudžiavimo, žmogaus teisių pažeidimų kontekste siūloma tiesiog … pasijuokti.
A.a. L.Donskis kadaise klausdavo, „kaip atsitiko, kad mes tapome nejautrūs blogiui? Kodėl ir kaip blogis tapo takus?“. Tragikomiška, kad save L.Donskio pasekėju laikantis P.Gritėnas šitaip išjuokia generalinę Leonido Donskio idėją – stoti pažemintųjų pusėje, pasisakyti už žmogaus orumą, prieš smurtaujančius.