Tiek Hannah Arendt, nagrinėdama totalitarizmo prievartą prieš žmones, tiek Sandra Butler, analizuodama indivdualų fizinį ar seksualinį smurtą patyrusių asmenų istorijas, teigia, jog vienas iš esminių smurto komponentų yra draudimas kalbėti, t.y. smurtą patyręs asmuo jaučiasi bejėgis, nes negali iškomunikuoti jam nutikusio blogio, negali būti išgirstas, neturi galimybių būti išklausytas ir suprastas – jo patirtis yra neigiama, jis yra tildomas, juo yra abejojama, – disidentai gydomi psichiatrinėse ligoninėse, o smurtą patyrusios moterys pačios yra gėdinamos ir stigmatizuojamos.
Kas atsitinka, kai koks nors skausmingas įvykis – fizinis ar emocinis smurtas, alkoholizmas, politinis teroras – iškreipia santykius šeimoje arba visuomenėje? Dažniausiai yra transformuojami, iškreipiami emociniai santykiai ir formuojasi sąlyginės pusiausvyros, arba patologinės homeostazės būsena. Tai reiškia, jog pusiausyvra šeimoje išlaikoma su viena būtina sąlyga – apsimetinėjama, kad minėtosios problemos šeimoje neįvyko ir kad nenormalu yra normalu.
Daugybiniai psichloginės savigynos mechanizmai, socialinis spaudimas ir ekonominio išgyvenimo būtinybė skatina žmones tylėti.
Jei kas nors ryžtasi pažeisti draudimą ir imasi kalbėti, pažeidžiama patologinės homeostazės būsena, visas gyvenimas – socialiniai santykiai, emociniai ryšiai, vaidmenys, tapatybės – griūva tarsi kortų namelis, ir pasaulis tarsi perkuriamas iš naujo. Čia tuo atveju, jei šeima/bendruomenė pokyčiams nesipriešina ir yra pasiruošusi išgyventi skausmingas transformacijas.
Kas atsitinka tais atvejais, jei šeima ar bendruomenė nelinkusi keisti nusistovėjusios toksiškos pusiausvyros būsenos? Tokiu atveju problema tampa ne patiriamas smurtas ar teroras, bet asmuo, prabilęs apie patiriamą smurtą ir terorą.
Dedamos didžiulės pastangos jį nutildyti. Apie politinius disidentų persekiojimus neminėsiu, o individualiame lygmenyje tai veikia taip: asmuo, prabilęs apie problemas, apšaukiamas ramybės drumstėju ir problemų kėlėju, neadekvačiu, nestabiliu, nedėkingu, jam taikomos socialinės ir ekonominės sankcijos, pvz., jei tai moteris, iš jos atimami vaikai ir ribojama galimybė su jais matytis, jei tai pilnametystės sulaukęs vaikas, jis netenka ekonominės paramos ir socialinių ryšių, su juo nutraukiami ryšiai, prieš jį nuteikinėjami broliai ir seserys, giminaičiai, visa artimoji aplinka, jei žmogus tikintis, gali būti, prieš jį nuteikinėjama ir tikinčiųjų bendruomenė.
Toks žmogus lieka vienui vienas, kaip našlaitis: vienas per Kalėdas ir per Velykas, ir per Visus Šventus, dažnai ir pats palūžta, ima abejoti savimi. Ieškodamas supratimo ir bandydamas atsiverti kitiems, mažai pažįstamiems žmonėms, toliau yra reviktimizuojamas – apšaukiamas keistu, neadekvačiu, problemišku, o pikti žmonės gali lengvai pasinaudoti jo pažeidžiamumu. Taip susidaro uždaras ratas – asmuo vėl patenka į ydingus santykius, toliau yra žeminamas ir išnaudojamas, ir toliau stiprėja jo įsitikinimas dėl jo paties blogumo ir neadekvatumo.
Todėl daugelis žmonių renkasi tylėti, nes jie žino, kad prabilę praras viską, išaugos, geriausiu atveju, tik gyvybę.
Ir štai šiandien sužinojau iš Beatos Tiškevič interviu, jog kalbėti yra paprasta: „Pasakai, ir niekas nesugriūva, niekas stipriai nepakinta, nebent pagerėja. Tai supratus, mane ištiko nedidelis šokas.“ Hm… Mane irgi ištiko nedidelis šokas.
Dar daugiau – Beata sako: „Mūsų tėvai gyvena burbule.“ Man atrodo, pati Beata gyvena savo sostinės liberalaus jaunimo burbule. Iš serijos: gyvenu sostinėje, esu jauna, nepriklausoma, išsilavinusi, kuriu, vaidinu teatre, turiu savo laidą, leidžiu knygas, reflektuoju į eterį savo traumas, nu, tokią truputį Ophra Winfrey pavaidinu, va, apie savo traumas paatvirauju, nebijau.
Dauguma pažeidžiamų žmonių – tų, kurie laidų neveda, knygų nerašo, eterio neturi – žino, kad jie nebus išklausyti, jais nebus patikėta, jie nebus suprasti, bet bus pasmerkti, stigmatizuojami, demonizuojami, praras daugumą, jei ne visus socialinius ryšius, jie žino, kad kalbėjimas juos nublokš į tokį dugną ir į tokį pragarą, kad maža nepasirodys. Jie žino, kad rizikuoja viskuo, rizikuoja iš principo savo gyvenimu.
Todėl žmonės, išdrįsę rizikuoti ir kalbėti apie smurtą, savo motyvaciją aiškina tuo: „Geriau siaubingas galas, negu siaubas be galo.“ Tai tiek.