Rytas prasidėjo skaitant virtualius pokalbius, kur žmonės dalinosi savo patirtimis, įgytomis atiduodant daiktus labdarai. Vyravo negatyvūs įspūdžiai. Dažniausiai apdovanojamieji nesiteikdavo net burbtelėti „ačiū“ , sykiais net įžūliai reikalaudami, kad buvę jų šeimininkai jiems šiuos pristatytų iki pat durų arba net sumokėtų už atsiuntimą. Neiškaulyję, ko nori, net puldavo koliotis ar tyčiotis.
Vėliau dieną pati susidūriau su man nuleistomis kitam taikomomis pretenzijomis, buvau nubausta už… pastangas įsijausti į to žmogaus padėtį, tiesiog padėti. Liko visai dienai sugadinta nuotaika…
Visiems, atsiprašant, visko pilnos šiknos? Jaučiasi darą paslaugą teikdamiesi paimti dovaną ar paramą? Dar kaip maži vaikai kaprizinasi gavę kas jiems palengvins buitį ar praskaidrins nuotaiką?
Ar ne per gerai gyvena visi tie taip mėgstantys padejuoti ir pasiskųsti tikri ir tariami vargšai, jeigu jiems ir tas negerai, ir anas, ir kantrybės nė lašelio – viskas mat turi būti paduota čia ir dabar! O kitų poreikiai ir galimybės – velniop?…
Ko kažkada išmokau, tai išminties, kad niekas niekam nieko neprivalo. Todėl, jei gavai kažką veltui, nesvarbu – daiktą ar pagalbą, dėmesį, simpatiją, pinigus, laiką, meilę ar tiesiog šypseną – DĖKOK.
Tai niekada nėra savaime suprantama, jokia niekieno pareiga, privalomybė ar tavo nusipelnytas atlygis. Tai tiesiog niekaip neužsitarnauta malonė. Kurios gali ir nebūti. Tik tiek. Net tiek. Todėl nebūk degla kiaula, dergianti, knisanti ir besitaškanti visur seilėmis ir srutomis. Kol neišmoksi dėkoti ir vertinti, ką jau turi, užuot verkšlenus ir priekaištavus – Dievui, Tėvynei, mamai, likimui, mokyklai, valdžiai, sutuoktiniui, vaikams ir t.t. ir pan. – tol liksi dvokiančiu, amžinai alkanu ir visiems pavydinčiu paršeliu. Kad ir kiek turėtum. Kad ir kas neva būtum.
O juk padėka nekainuoja nieko, bet suteikia ir atperka viską. Ačiu. Arba, kaip kai kuriose kalbose – Dievo malonės palinkėjimas (gratia, merci), arba, kaip pas graikus, – eucharistos…