Pasigirsta vis daugiau interpretacijų, tiek teisinančių, tiek smerkiančių, ką gi popiežius Pranciškus tame dokumentiniame filme iš tiesų pasakė apie homoseksualių asmenų civilines partnerystes. Atsiranda įrodymų, kad jo pasakymas homoseksualaus režisieriaus buvo smarkiai kopiūruotas, taigi, galbūt iškraipytas. Tačiau kilus skandalui, sukrėtusiam pasaulio katalikų ramybę ir pajudinusiam jų besąlygišką pasitikėjimą Šventuoju Tėvu, iš Bažnyčios galvos iki šiol nėra jokios oficialios reakcijos, nedviprasmiškai ir tiesiai nušviečiančios autentišką jo poziciją. Liberalleftistams ir liberaliems katalikams džiūgaujant, tuo tarpu Lietuvos KB hierarchai šiuo klausimu paskelbė itin trumpą ir itin atsargų pareiškimą, kuris daugiau šviesos į šį reikalą neįnešė. Tai, žinoma, nestebina. Jau kelintą dešimtmetį krečiama skandalų Bažnyčios hierarchija nesugeba susigrąžinti vis labiau sekuliarizuotos visuomenės moralinio vedlio autoriteto, o lietuvių ganytojai, išskyrus vieną kitą erškėčiuotą disidentijos kelią sovietmečiu praėjusį, rutiniškai skelbdami Gerąją Naujieną, nebėra linkę pernelyg išsišokti bekompromisiu uolumu, tenkinasi pasiektu drungnu konsensusu su pasauliu.
Karlas Frielingsdorfas, jezuitas kunigas ir psichoterapeutas, kažkada pabandęs pasigilinti į tai, kaip gi Dievą supranta patys religijos profesionalai, pamažu atidengė šokiruojančią tiesą, kad nemažai jo tirtų vyresniosios kartos kunigų, vienuolių ir kitų uolių Bažnyčios tarnų iš tiesų pasižymėjo itin komplikuotu ir anaiptol neevangeliniu santykiu su Juo. Ištyręs beveik 600 Dievo tarnų, jis galėjo konstatuoti, kad jų susidarytas Dievo vaizdinys yra veikiau demoniškas, nei evangelinis. Dievas baudėjas, dievas negailestingas teisėjas, dievas buhalteris, skaičiuojantis mūsų nuodėmes ir t.t., ir pan. ne tik iškraipė autentišką Jo paveikslą, bet ir šiais demoniškais įvaizdžiais nesąmoningai įtikėjusiųjų dvasininkų gyvenimus pavertė tikru pragaru, kurio vidinė tamsa, žiaurumas ir gilioji neviltis neišvengiamai paliesdavo ir jų ganomuosius. Pernelyg sureikšminta viena iš Dievo savybių – Teisingumas – to meto krikščionis prislėgė niekaip nenusimetama nuodėmių našta, atrodo, neleidžiančia niekam išsigelbėti. Tad nenuostabu, kad XX a. antroje pusėje imta vis labiau maištauti prieš tokį dievą – rūstų, susiraukusį ir amžinai viskuo nepatenkintą ant debesies krašto sėdintį seneliuką, tik ir mokantį grūmoti kumšteliu ir svaidytis gasdinimais bei grasinimais.
Mestasi į kitą kraštutinumą.
Dievas pamažu virto „savu biču“ – tokiu didelių pretenzijų mums neturinčiu draugeliu, kuris, priešingai anam, mus supranta, užjaučia ir neteisia. Juk argi Jėzus atėjo pas nusidėjėlius ne tam, kad juos pasmerktų, o kad išgelbėtų? Taip, tai tiesa. Bet puolus šlovinti begalinį Jo Gailestingumą (tam pasitarnavo ir didžiųjų mūsų laikų šventųjų, pradedant šv. Terese Lizjete ir ypač šv. Faustina, skelbiama žinia) tokios kategorijos kaip nuodėmė, atgaila, atsiteisimas pradėtos pamažu iš krikščionio gyvenimo vis labiau išstumti, galiausiai apie jas beprabylant taip retai, kad tik nūdieniai bažnyčių lankytojai nepajustų jokio diskomforto.
Tai atitiko šio laiko dvasią. Gerėjanti ekonominė padėtis, augantis vartojimas, masinės pramogų kultūros ir medijų formuojama hedonistinė nuostata vertė pamiršti dar Vakarų civilizacijos aušroje paklotas „gero gyvenimo“ normas bei moralinius orientyrus, susitelkiant į dabarties akimirką, kuri turėjo nešti vien laimę, džiaugsmą ir malonumus. Nei antikos graikų išplėtota dorybių, kurių atkaklus puoselėjimas turėjo padėti dvasiškai tobulėti, samprata, nei krikščioniškas asmens nelygstamo orumo iškėlimas ir žūtbūtinis sielos išganymo siekis šiandien taip nebeįkvepia ir nepatraukia kaip kokios nors nūdienės „laisvės“ šauklių raginimai nevaržomai „džiaugtis“, sugrąžinantys prie instinktų šėlsmo ir begalinių ir nepasotinamų įnorių tenkinimo nelaisvės. O sąžinės gelmėse kirbančios abejonės šio kelio teisingumu, kaip ir akivaizdžiai matomos niekuo nepasotinamo godulio, egoizmo ir savimeiliško narcisizmo pasekmės gamtai ir visuomenėms, nuslopinamos saldžiomis kalbelėmis apie teises, gailestingumą ir atjautą nelemtų tradicijų ir atgyvenusių prietarų neva persekiojamiems mažutėliams.
Gays – linksmučiai, besidžiaugiantieji – tampa šio hedonistinio vartotojiško judėjimo, šios nūdienės egzistencinės nuostatos diegėjų avangardu. Jų tikros, ar dažniausiai menamos, kančios ir patiriamas nepripažinimas bei atstūmimas sociume tampa akstinu vis labiau plėsti reikalavimų sąrašą netolerantiškai ir nuo laiko dvasios neva atsiliekančiai daugumai, tuo pačiu uzurpuojant visų skriaudžiamų mažutėlių balsą ir vargus tam, kad čia pat juos pamirštų. Ar nekeista, kai realiai 2-3 procentų (ne, ne 10, 15 ar net 25 proc., kaip kad mus vis atkakliau įtaigoja medijos) populiacijos interesai ir specifiniai reikalavimai iškeliami ir nenumaldomai stumiami į politinę bei kultūrinę dienotvarkę visų kitų, išties kenčiančių, beteisių, skriaudžiamų, sistemingai išnaudojamų ar nematomais, kaip kad neįgalieji, paverstų grupių sąskaita? Pirmiausia būtent šiai, naujajai privilegijuotųjų grupei, privalo galioti dieviškasis ir žmogiškasis gailestingumas, užuojauta ir supratimas? Tik jai vienai nuolat reikia kelti atjautos koeficientą (šį stebėtiną kalbos naujadarą netyčia aptikau „laisvūnų“ partijos fb įrašuose), nors ji pati, kaip žinome, nė nesiruošia būti atjaučianti, supratinga ir tolerantiška kitai, oponentų, nuomonei?
Ne, Jėzus, atėjęs pas nusidėjėlius, neragino jų likti savo nuodėmėse, užsimerkti prieš jas, džiaugtis ir didžiuotis savo netobulumais ar dvasios ir kūno polinkių netvarka, rieškučiom semti gyvenimo teikiamus malonumus. Priešingai, pats Jo Asmuo, buvimas šalia Jo, švelniai paskatindavo tiek gatvės prostitutę, tiek korumpuotą kolaborantą muitininką, tiek svetimautojus, tiek ir daugelį kitų Jį sutikusių, gręžtis nuo to, ką, Jo dėka, jie patys atrasdavo savyje kaip tamsą ir šešėlius. Vėl ir vėl, net nupuolus, net išsižadėjus ir išdavus kaip Petras, jie drįsdavo sugrįžti pas Jį, tikintis ir alkstant atleidimo ir nuprausimo.
Nūdienis kai kurių KB narių atsisakymas daryti aiškią perskyrą tarp nuodėmės ir nusidėjėlio, atgailos ir atjautos, suplakti šias kategorijas, rodo naujojo suklastoto dievo įvaizdžio įsigalėjimą. Atmetantį Jo teisingumą gailestingumo surogatą, nuslopinantį sąžinę ir, galiausiai, tiesos apie žmogų ir tikrąjį Dievą, troškimą.
Jeigu iš tiesų popiežius pasiduoda šiai mūsų laikų dvasiai ir ima garbinti šį pseudodievą ir jo apaštalus, kad ir kokie patrauklūs jie atrodytų masėms, kiekvieno krikščionio pareiga tam priešintis.