„Ko verta gatvė, jeigu ji neveda į šventovę?“
Šis klausimas buvo gyvybiškai svarbus tais tolimaisiais 1984-aisiais, kai Tengizas Abulazė dar pačiame perestroikos priešaušryje sukūrė savo įžymųjį filmą „Atgaila“. Aktualus jis šiandien. Aktualus visada.
Ar jums neatrodo, kad su mumis eksperimentuoja? Vėl viską aukštyn kojom verčiantys naujos visuomenės kūrimo lozungai. Darsyk naujojo – tobulojo – žmogaus gimdymo kančios. Socialinė inžinerija, be kurios neapsieina joks totalitarinis režimas.
Meduolis ir Bizūnas. Tik jų proporcijos keičiasi. Anksčiau dažnesnis buvo Bizūnas, bet pastebėta, kad jo efektas trumpalaikis, nepatikimas. Mušamas ir kankinamas gali užsikietinti savo priešiškume, ištaikęs progą pulti iš pasalų, net užspeistas į kampą, kai, atrodytų, nebėra išeities, draskytis iš paskutiniųjų. Tada beliktų jį sunaikinti. Ne, geriau palaužti dvasią – kad atgailautų, muštųsi į krūtinę, šliaužiotų keliais maldaudamas pasigailėti. Nuoširdžiai įtikėtų, uoliai tarnautų, išduotų savus, brangiausius.
Smagumėlis. Tada taptų tinkamas kitiems parodyti – kaip perspėjimas nesipriešinti ir pamoka, kas laukia išdrįsus.
Japonų rašytojas Shusaku Endo romane „Tyla“ atskleidė tokio sulaužymo mechanizmą – be jokių vulgarių kankinimų, primityvaus šantažo, grasinimų – vien tik subtiliausiu žmogaus psichologijos išmanymu, žinojimu, kokius mygtukus švelniai paspausti. Beveik ant gundymo ribos.
Pastarasis yra Meduolio esmė. Pirmiausia tau maloniai įdiegs, ko turėtum, ne – privalėtum – norėti. Nes juk tu to verta(s). Nes nenorintys, netrokštantys to, ką MES siūlom, (par)duodam, ir ko geidžia visi NORMALŪS, šaunūs ir tai vartojantys tapę laimingi žmonės, yra kvailiai arba nevykėliai. „Kaip gali nenorėti laimės ir džiaugsmo?“ – primygtinai stebėsis, įsakmiai klaus reklama.
Gundymas yra lyg dviveidis Janas, kurio antroji galvos pusė atsisuka Smerkimu. Morka asiliukui, pakabinama prieš nosį, kad eitų kur liepiamas. Kad ten eidamas manytų darantis tai savo noru, net pats taip sugalvojęs. Ir rykštelė šmaukštelti per šoną, jei vis dėlto užsispirtų ar bandytų pasuktų kitur.
Kam skirtas naujasis genderizmo eksperimentas? Sunku tiksliai įvardinti, kol kas matome tik kontūrus. Bet jie ryškėja. Ne, tai net nebe homoseksualų teisės, visa tai jau pasiekta, vakarykštė diena, iš esmės nebeįdomu. Tegu barškina savo dzinguliukais, įsivaizduoja čia jau viską valdą, maivosi ir trolina, toliau vaizduoja aukas ir persekioja dar neatverstuosius į pažangos tikėjimą.
Akivaizdu, kad šėtonui įdomiau kas kita – pats gyvybės slėpinys. Jis, būdamas mirtinai sterilus, negali pakęsti, kad žmonės – šitie niekingi žemės kirminai – gali teikti gyvybę, tapti tėvais ir motinomis, tuo priartėdami prie dangiškojo Tėvo (ir Motinos) esmės.
Tad čia jam atsiveria du keliai. Gyvybė arba turi būti sunaikinta, sutrypta į purvą, nupjauta prie pačių šaknų, išsiurbta ar išgramdyta iš įsčių, nukertama „savanoriškai“ sutikus. Arba suklastota kuriant surogatinius tėvus ir surogatinius vaikus. Erzacines šeimas, kurias dabar esame verčiami pripažinti lygiateisėmis, o artimoje ateityje, matyt, ir pranašesnėmis už tradicines, kuriose juk, kaip nenuilstamai skelbiama, klestėte klesti patriarchalinė priespauda ir smurtas.
Remdamasis nepasotinamu korporacijų godumu, pasitelkdamas naujausias technologijas ir įstatymus, visą tą new normal, jis išranda pačias rafinuočiausias ir ciniškiausias santuokos ir šeimos falsifikavimo formas. Lyg išmoningas kontrabandininkas marmalui užlipdantis į autentišką panašią brangaus alkoholio banderolę. Pasiūvantis drabužį ar rankinę, kurios etiketė nuo brendinės skirsis tik viena raide.
Klastotės yra šėtono amatas, nes jis nesugeba kurti, tik mėgdžioja ir imituoja. Šešiaspalvė „vaivorykštė“ nuo tikrosios juk irgi skiriasi nežymiai, tik vienos spalvos trūkumu, mažu nepastebės.
O dabar jam tapo įdomu eksperimentuoti dažus suliejant. Nutrinant ribas tarp vyro ir moters, šeimos ir to, kas iš principo nėra šeima, politikos ir verslo, viešo ir privataus. Tarp žmogaus ir gyvulio.
Dar viena Dievo darbo naikinimo forma – chirurginis Androginas. Bet net ir šito nepakanka, nes nedaugelis, kad ir įkalbėtųjų, tam ryžtųsi. Ir fokus pokus, voila! Nesijaudinkite, vaikučiai, pjaustytis ir pompuotis hormonais nebereikės! Mes tiesiog juos priversime jus laikyti tuo, kuo norite! Rankų miklumas ir jokios apgaulės. Būk. Maloningai leidžiu. Dar daugiau, paklosiu tau po kojom įstatymus ir švietimo sistemą, iš visų buitinių prietaisų zyziančią propagandą. Būk kuo nori būti šiandien! Nutrink ribas, juk tai tokia atgyvena, išsigalvojimai, prietarai ir seksizmo šaltinis! Tau nebeturi būti jokių kliūčių patekti ten, kur vis dar slepiasi intymumas ir privatybė – į miegamuosius, persirengimo kambarius, tualetus!
Transgenderis yra naujasis žmonijos idealas. Vyrmoterė, motervyris ir dar 70 lyčių. Kol kas. Jų bus tiek, kiek reikės. Svarbiausia, kad niekad nesiliautų trykšti Eroto versmė, kurioje žaismingai džiugesiu taškytųsi negalintis savimi atsigrožėti Narcizas. O jei džiugesio kada ir pritrūktų, ką gi, ne bėda – tik reikia pakeisti partnerį, vietą, aplinką, daiktus. Viskas išsprendžiama, techniškai realizuojama, tad tik pirmyn, atmetus sąžinę ir abejones.
Pernelyg gerai gyvenančių perlepėlių visuomenės problemytės ir rūpestėliai: ko gi čia dar panorėjus ar užsigeidus, jeigu jau viskuo persisotinta?
Aišku, keista, kad visi šitie eksperimentai labiausiai atliekami visuomenėse, kurios ir taip kenčia nuo demografinio nuosmukio. Kam agituoti negimdyti negimdančius, neturėti vaikų jų ir nenorinčius turėti? Kai tuo tarpu kituose Žemės kampeliuose kenčiama nuo gyventojų pertekliaus, dūstama spūstyse ir žmonių maišalynėje, stokojama maisto, švaraus vandens ir elementarių patogumų. Kodėl tad genderizmo nenukreipiama ten?
Senovės graikai ieškojo harmonijos tarp mūsų vidinio, mažojo, kosmoso ir išorinio – didžiojo. Jie žmogaus gyvenimo tikslus siejo su dorybių puoselėjimu. Vėliau šią pedagogiką perims romėnai, o paskui juos ir krikščioniškieji Vakarai. Ilgam, iki pat XX a., kai dorybes ims keisti, o galiausiai ir išstumti gėrybės. Kai žmogus nusisuks ir nuo didžiojo, ir nuo mažojo kosmoso tyrinėjimų ir susitelks į savo… bambą ir tai, kas žemiau jos. Ir dar skambiai pavadins tai pažanga.
Tai Vakarai šiandien.
Eilinis eksperimentas, kaip ir daugybė ankstesnių pasibaigsiantis krachu, suluošintais likimais, sujauktais protais. Žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, išniekinimu. Bet kaip tai pastebėti, suvokt, galiausiai užbėgti tam už akių, jeigu kelias jau nebeveda į šventovę?