Vilniuje, nuo seno garsiame savo barokinėmis bažnyčiomis, kurios, lyg maldininkas rankas, tiesia abu savo bokštus aukštyn į Dangų, yra viena kitokia – vienabokštė – šventovė. Kaip ir daugelis jų Stalino laikais buvus uždaryta, paversta sandėliu, vandalų nuniokota, ilgai liko neprieinama ne tik maldai, bet ir turisto smalsumui. Tačiau šiandien ji vėl tampa traukos centru charizmatiško kunigo Algirdo Toliato ir jo komandos dėka. Kiekvieną sekmadienį žmonių čia vis daugiau ir daugiau. Jau greit trečiajame aukšte jiems gali nebelikti vietos.
Perdirbant švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią į sandėlį jos vidinės erdvės buvo perskirtos į tris aukštus ir dabar pamaldos vyksta paskutiniajame iš jų, kurio link veda iš abiejų pusių įrengtų laiptų vijos. Nepaisant papilkusių plikų sienų ir nykios aplinkos, visų nuotaika čia giedra, o kunigas Algirdas šią nestandartinę padėtį net panaudojo metaforai, viename pamoksle kalbėdamas apie žmogaus veikimo būdus – gavimą (pirmas aukštas), davimą (antrasis) ir buvimą (trečiasis).
Gimstame kaip nuo kitų egzistenciškai priklausomos imančios būtybės, kurios, tik laikui bėgant, po truputį išmoksta ir duoti – savo šypseną, juoką, žodį, dėmesį, gestą, darbą… Išties, yra laikas gauti ir laikas duoti. Ir laikas būti. Su savo artimaisiais. Ir su Dievu. Kaip kažkada pasakojo pernai, po galiausiai pralaimėtos atkaklios kovos su vėžiu mirusi draugė, jai įstrigo epizodas iš kaimo žmonių gyvenimo, nebepamenu, jos giminaičių, kaimynų ar šiaip pažįstamų. Po dienos darbų pagyvenusi pora tiesiog susėsdavo ant suolelio pašalėj ir ilgai sėdėdavo tylėdami. Į klausimą, ką čia daro, pagalvoję lėtai atsakydavo: MES TIESIOG BŪVAM…
Sovietmetis paliko ne tik šią nuniokotą šventovę. Ne mažiau nuniokota, priteršta ir šlamšto prigrūsta liko ir mūsų vidinė šventovė. Tik to nepastebim. Žmogus juk irgi yra trejybiškas, sakytume, triaukštis. Kūno pamatas, sielos erdvė ir dvasios viršūnė. Dažnai visa aplinka nuo pat mažumės mus skatina rūpintis tik fundamentu, užkrauti pirmąjį ir antrąjį aukštą daiktais, veikla ar paviršiniais santykiais, tikintis, kad jie suteiks saugumo ir pasotins begalybės alkį. O trečias aukštas taip ir paliekamas likimo valiai. Lyg ta višta kirvio nukirsta galva, vis dar iš inercijos kurį laiką purpčiojanti ir plasnojanti sparnais, mes pamirštam ar net neturim žalio supratimo apie trečiojo aukšto egzistavimą, neberandame į jį įėjimo. Bet juk visos religijos, didieji mistikai ir dvasinės tradicijos moko, kad šių durų paieška ir yra žmogaus gyvenimo tikroji prasmė ir tikslas.
Trečias aukštas jėga imamas ir narsieji jį sau grobia…
Kaip prasibrauti tenai pro savo kasdienybės rutiną, per baimes ir nerimą, smulkius rūpesčius, kurie atrodo tokie labai dideli ir svarbūs? Pro gyvenimo turgaus šurmulį ir kasdien besikeičiančių įspūdžių mirguliavimą?
Ir kas labiausia trukdo į jį kopti net ir suradus laiptus?
Viskuo nusivylusį žmogų atpažinsi iškart. Iš lyg primušto šuns žvilgsnio, vogčiom metamo į tave, kad čia pat pasislėptų. Arba, priešingai, iš drąsiai demonstruojamo šiurkštumo ir cinizmo, dengiančio nenumaldomą praradusiojo viltį gėlą. Tą dažnai neįsisąmonintą vidinį skausmą, kuris galbūt kaupėsi metų metais, vis atsitrenkiant ir susižeidžiant į nesupratimo, atstūmimo, primeluotų pažadų, paniekos ar abejingumo sieną. Keista, kad ši tylioji neviltis, šiandien persmelkusi tiekos žmonių širdis, populiariai, bet klaidingai vadinama depresija, rezignacija, politiniu ir pilietiniu pasyvumu ar tiesiog pohuizmu, kažkada buvo laikoma vienetų, išrinktųjų dalia. Ją, pavadintą graikišku žodžiu akedija, atidžiai tyrinėjo vienuoliai, nes būtent juos pirmuosius labiausiai ir puldavo ši nepaaiškinama, klastinga ir daugiaveidė dvasios liga, giluminis sąstingis, aplankanti pačioje dvasinio kelio pabaigoje, prieš pat iš tiesų sutinkant Dievą. Kaip didysis ir paskutinysis gundymas.
Argi gali šis Vidurdienio Demonas, skatinantis atsiskyrėlį viską metus palikti celę ir bėgti kur akys mato nusivylus viskuo ir niekuo nebetikint, užpulti ne tik pavienius asmenis, bet ir ištisas tautas?
Bėgama iš ten, kur negera, tikintis, kad kitur bus geriau. Pažįstama?
Nesirūpinama savo artimaisiais, ar jie būtų gyvi, ar jau mirę, teršiant pastarųjų atminimą, ar abejingai sutinkant tuos, kurie tai pasityčiodami daro? Kažką primena?
Trypiama ne tik sava, bet ir kitų, ypač vaikų, viltis būti laimingiems, gniuždant jų prigimtinį džiaugsmą namuose ar mokykloje, mainais nepasiūlant nieko, tik per anksti subrendusiojo cinizmą ir menamą pragmatizmą. Daugsyk girdėta ir matyta?
Pasidygėjus atmetama pati savo savastis, šaknys ir praeitis, žūtbūt norint tapti kitokiam, geresniam ir, kaip tikimasi, laimingesniam, bet ar pavyks?
Bet ginklai prieš šį demoną buvo rasti jau tuomet – Egipto dykumoje ar viduramžių vienuolynų celėse. Ištvermė, Pasitikėjimas, artimųjų, labiau patyrusių ir toliau matančių dvasinė Parama. Aiškus suvokimas, kad tai tėra laikinas, įveikiamas išbandymas. Nes, jei nesiginsime, akedija mus įveiks – pavieniui ir kartu.
Todėl svarbiausias dvasinis uždavinys šiandien Lietuvoje kartu yra ir politinis, ir atvirkščiai. Grąžinti į mūsų aplinką ir į politiką tikrą, nesuklastotą, viltį ir žmogiškumą. Kalbėti su kiekvienu asmeniu prisimenant, kad jis yra nelygstama ir unikali be galo vertinga būtybė, lyg kristalas atsisukantis į mus ta briauna, kuria mes į jį kreipiamės. Į neapykantą – neapykanta, į įžūlumą – įžūlumu, į pagarbą – pagarba, į supratimą ir atjautą – supratimu ir atjauta. Į asmenį – asmeniu.
Tad pradėkime savo kelionę šventovės aukštais nuo Tylos ir Įsiklausymo. Pasitelkime Kantrybę. Ir tikėkimės Nuotykio. Kuris būtinai prasideda, jei tik išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį aukštyn.