Kai po dienos lakstymų ir rūpesčių pagaliau maloniai išsidrebiu ant sofos, fone neįkyriai zyzia telekas, o mano devyniolikmetis sūnus krapštosi virtuvėje, neragintas ir neprašytas ruošdamas mudviem arbatą ir sumuštinius, galiu tik su palaima atsidūsėti – kokį vis dėlto šaunuolį išauginau… 🙂
Bet kokį siaubą ir nerimą dabar reikėtų išgyventi, jeigu jis būtų kokia dešimčia ar daugiau metų jaunesnis, nuolat skaitant pranešimus apie vieną už kitą kraupiau ir absurdiškiau iš normalių šeimų išplėšiamus vaikus. Kai kurie tėvai, to skausmo nebeištvėrę, jau ima kelti prieš save ranką…
Ką daryčiau, jei pas mane pasibelstų?
Kai valstybė nustoja būti sava ir normalia gynėja nuo smurto ir socialinių normų reguliuotoja, tuomet neišvengiamai nutrūksta visuomenę ir ją siejanti kolektyvinė sutartis. Belieka priešintis, kaip kad darė pokario partizanai. Jie gynė savo namus, šeimas, savo žemę nuo priešų, įsiveržusių ir žiaurumu bei klasta griovusių visa, kas jiems buvo šventa, visa, kas jiems buvo brangu.
Matydama dabartinę situaciją ir jos vystymosi tendencijas, kai nustoja veikti teisė, teisingumas, garbė, reputacija ir net sveikas protas, veikiausiai įsigyčiau ginklą (nors esu pacifistė) ir tiesiog ginčiausi.