Keletas pamąstymų apie prioritetus siekiant suvaldyti nelegalios imigracijos krizę:
1) atidėjus į šalį ginčus, rietenas ir politinius išskaičiavimus, būtina susitelkti į valstybinės sienos su Baltarusijos Respublika statybą bei sutvirtinimą. Pasitelkti visas įmanomas valstybės ir visuomenės pajėgas bei išteklius tam, kad patikima fizinė užtvara būtų įrengta kuo greičiau, o jai saugoti būtų skirtas reikiamas pareigūnų skaičius bei įranga. Tai dabar yra valstybės prioritetas numeris 1;
2) teisėsauga turėtų pradėti aiškintis, kas ir kodėl sabotuoja ar vilkina spartesnę sienos statybą ir kiek tai susiję su priešiškų jėgų veikimu;
3) kvalifikuotiems teisininkams būtina skubiai peržiūrėti įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius globalią migraciją ir prieglobsčio suteikimo salygas, o LR Seimui – skubos tvarka atšaukti arba sustabdyti Lietuvos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus įsileisti bet kuriuos sienos pažeidėjus – prieglobsčio prašytojus, kurie savavališkai, be leidimo, kirto LR valstybės sieną;
4) pagautuosius sienos pažeidėjus reikia traktuoti kaip nusikaltėlius, su kuriais turi būti elgiamasi atitinkamai, įstatymų nustatyta tvarka ir griežtumu;
5) Generalinę prokuratūrą įpareigoti atlikti tyrimą ir nustatyti asmenis bei institucijas, pasisavinusius rytinės sienos įrengimui ir sustiprinimui skirtas lėšas bei sudariusius sąlygas ją laikyti kiaurą dėl neatsakingo aplaidumo arba kontrabandos gabenimo tikslais;
6) laikinąsias stovyklas, skirtas sienos pažeidėjų sulaikymui, kol bus sprendžiamas jų deportacijos klausimas, įrengti kuo toliau nuo gyvenamųjų vietovių. Jeigu kitaip neįmanoma, artimiausi gyventojai turi būti iš anksto informuojami apie numatomą šių objektų įrengimą, o jų saugumas ir ramybė valstybės pareigūnų turi būti maksimaliai užtikrinami;
7) kaip nekompetentingus tvarkytis su pavestomis funkcijomis ir padariusius Lietuvai, jos gyventojams reikšmingą žalą bei nuostolių ir praradusius visuomenės pasitikėjimą iš pareigų atstatydinti VRM ministrę Agnę Bilotaitę ir URM ministrą Gabrielių Landsbergį, į jų vietą paskiriant specialistus, pajėgius susidoroti su iškilusiomis problemomis;
8) Objektyviai ir bešališkai ištirti liepos 26–27d. įvykius Rūdninkų miestelyje, susijusius su spontaniško vietos gyventojų protestų sutramdymu pasitelkiant specialiąsias riaušių malšinimo pajėgas ir priemones bei nustatyti, ar nebuvo panaudota neproporcinga valstybės jėga siekiant užgniaužti demokratinę piliečių teisę į taikius protestus;
9) valstybės vadovų ir pareigūnų komunikacijoje su visuomene būtina liautis meluoti, kiršinti, ieškoti vidaus priešų ir bauginti. Visuomenė turi teisę žinoti, kokie veiksmai bei priemonės ir kada bus pasitelkti migracijos krizei spręsti (nebent tokia informacija būtų slapta) – demokratijos dar niekas neatšaukė;
10) neskelbti nepaprastosios padėties, nes kariuomenė ir kitos priemonės gali būti sienai saugoti pasitelktos ir be jos. Ši kraštutinė priemonė tik atrištų politikams rankas neribotam laikui suspenduoti pilietines teises (žodžio ir susirinkimų laisves, teisę į privačią nuosavybę ir privatumą).
Valstybė negali sieną pažeidusiems asmenims teikti daugiau paslaugų ir privilegijų nei vietos gyventojams, piliečiams, mokesčių mokėtojams ir nepaisyti jų teisėtų interesų jaustis saugiai ir užtikrintai. Kovojant prieš autokratinį Baltarusijos diktatoriaus režimą savo pačių gyventojų atžvilgiu nevalia naudoti tokias pat priemones, kaip naudoja jis, ir tuo pačiu išlikti demokratiška ir žodžio bei kitas laisves gerbiančia valstybe.
Tai pelnytai piktina žmones ir kelia klausimą: kam tarnauja ir ko klauso išrinktoji valdžia – savo rinkėjų ar nurodymų iš Briuselio?