Teko sudalyvauti ir skaityti pranešimą rugsėjo 18-ąją Seime vykusiame Kultūros kongrese. Dvejopas įspūdis. Viena vertus, salėje dominuojančios žilos ar jau žilstančios galvos, įvairiopi kultūros degradacijos apmąstymai ir pesimistinės gaidos ne vieno pranešėjo intonacijoje nuteikė liūdnai. Bet kita vertus, garbė pabūti šalia ar prie kavos pabendrauti su mūsų aukščiausio lygio menininkais ir ryškiausiais kultūros žmonėmis, kurie vis dar, gal ir donkichotiškai, nepasiduoda, tą slogų įspūdį iš dalies atpirko.
Renginys prasidėjo Vitražo salėje, P. Vyšniausko, akomponuojant pianistei, atliktu M. K. Čiurlionio kūriniu. Vėliau jam akomponuoti buvo atvestas aklas vaikinas, iš kurio kūno judesių buvo justi, kad klausydamasis ar atlikdamas muziką jis visiškai į ją pasineria. Tai nepaprastai palietė.
Čiurlionio genijus tarsi viskam uždavė toną – tik kultūra pajėgi žmogaus nosį pakelti nuo žemės, išspausti ašarą, įkvėpti, paskatinti pasididžiavimą mūsų šaknimis, nukreipti aukštesniųjų dalykų link.
Pranešimų ir pasisakymų būta įvairių (programą rasite ČIA – Tiesos.lt past.): nuo itin konkrečių ir klausytojams patogiai struktūruotų skaidrėse, iki visiškai laisvo stiliaus ir, mano nuomone, besiblaškančių po smulkmenas ar net nuklystančių į lankas. Kai kurie gi liko įvilkti į tiek eufemizmų, kad jų prasmės nesuprato niekas, bet tai irgi tiko kaip gera dabartinės situacijos ir įsibauginusių bei depresuojančių kultūrininkų egzistencinio būvio iliustracija. Duotas laikas – 10 min. – niekam neleido išsiplėsti, nors kai kas ir bandė. Vis dėlto konferencija smarkiai užsitęstė, nebegalėjau likti dar ir numatytiems politikų debatams, tad nepakomentuosiu, dėl ko buvo sutarta…
Kažkuris pranešėjų papasakojo apie Islandijoje atliktą paradoksalų eksperimentą – „Dieną be kultūros“, kai piliečiai buvo raginami be jos apsieiti, buvo laikinai uždengti viešieji paminklai ir t.t. Nepavyko tas eksperimentas, tik leido daug kam akivaizdžiai pamatyti ir įsitikinti, kad kultūra yra visur, mes joje esame ir ja kvėpuojame lyg oru.
Įstrigo bičiulio žurnalisto Lino Medelio, turinčio puikų humoro jausmą, pranešimo, skirto nepriklausomybės laikų mūsų žurnalistikos raidai ir būklei apibūdinti, pabaigoje mestelėta frazė. „Sovietinėje kariuomenėje išsitarnavau iki jefreitoriaus laipsnio. Žinote tą pasakymą: geriau dukra prostitutė nei sūnus jefreitorius? Tai va, šiandien jau reikėtų sakyti: geriau dukra prostitutė nei sūnus… žurnalistas“. Ką čia bepridursi…
Nors pridurti būtų galima. Kultūrininkams apskritai būdinga dejuoti ir guostis savo vargana, į visuomenės paraštes nepelnytai nustumta, dažnai išties apverktina padėtimi, dalintis asmeninėmis ar kolektyvinėmis nuoskaudomis ir grąžyti rankas. Tokie renginiai, šalia tikrai skvarbių, išliekamąją vertę turinčių analitinių pasisakymų, rizikuoja pavirsti grupiniais pasiguodimo ir laikino nusiraminimo psichoterapijos seansais, taip ir nepasiūlant jokių išeities kelių. Konstatuojamas augantis atotrūkis tarp politikų kultūrai, jos nelygstamai svarbai, nuolat žodžiais rodomų reveransų, ir amžino „trūksta pinigų“ ar „dar biškutį pakentėkit“ bei realaus kultūros lauko siaurinimo. Visa tai atrodo kaip viena didžiulė širma, dengianti banalų faktą, kad iš tiesų tai tik didelis maskaradas, akių dūmimas, opiumas liaudžiai, t. y. kultūrininkams, kai tuo tarpu kultūra išties klesti. Totalinio pragmatizmo, utilitarizmo, besentimentė pinigų darymo ir lankstaus prisitaikymo kultūra, kuriai net tie patys kultūrininkai neturi ką priešpastatyti, patys perimdami jos žodyną ir vertybes. Kol šito neperprasime ir nesugalvosime, kaip ją perlaužti, tol nieko kokybiškai naujo ir nebus.