Žmogus pasisakė nė nemanydamas ką nors įžeisti. Ir kad supuls patys sau įsižeidusieji – kaip drįso!? Pasakyti tiesą?! Siaubas! Ant laužo jį! Išmesti! Sunaikinti!
Bet įsižeisti atgal šiukštu nevalia. Šis žaidimas juk tik į vienus vartus žaidžiamas.
Įsižeisti šiais laikais galima dėl visko. Bet anaiptol ne visiems.
Juodas įsižeidžia juodu pavadintas.
Kiaurai apsivogėlis – vagim.
Iškrypėlis – iškrypėliu.
Prostitutė – kekše.
Padugnė – padugne…
Ir kad puls grasint, gąsdinti, teisman paduos. Mat garbę ir orumą (ką? ką?) pažemino!..
Aš irgi madingai įsižeisti galiu.
Šimonyte! Gyreisi, kaip slaugai savo sunkiai sergančią mamą. Kokia gera dukra esi!
Aš irgi noriu būt gera, tik be piaro. Kodėl tad negaliu dabar aplankyti savo mamos, kitoje savivaldybėje gyvenančios? Ji gyvena viena, tik su puslaukine katyte. Žinau, kad sirguliuoja, kas vakaras susiskambinam. Nemačiau nuo spalio. Neramu, kad gal visko nepasako ir situacija su sveikata rimtesnė. Bet jei kirsčiau sieną (sieną! nors užsienin skrisk kiek ir kada nori…) patapsiu baisia nusikaltėle, verta apgręžimo ir nemenkos baudos. Mat mūsų vyriausybė mus budriai saugo. Ir dar, matyt, ilgai saugos. Iki kada?
O čia mat kažkas teikėsi, malonėjo, susimylėjo įsižeist… Ir taip iki kito karto. Opieji…