Rasa Čepaitienė. Parazitai, arba Leudžei viskas sueis, net ant jos krapnojantis šiltas „auksinis lietutis“?

Nemaniau, kad teks užsiimti savęs citavimu, bet kad dabartinė realybė net pranoksta tuometines įžvalgas.
M. A. M. A. skandalas atvirai ir prikišamai parodė, kad mūsų sisteminiams parazitams – ar jie būtų įsitrynę prie aukščiausios valdžios, į kokias nors šiltas ir „atsakingas“ pareigas, ar į šoubizą – galima tai, ko negalima eiliniams mirtingiesiems.
Leudžei viskas sueis, net ant jos krapnojantis šiltas „auksinis lietutis“?

Parazitai
2020 m lapkričio 14 d. | Tiesos.lt

JAV rašytojas fantastas Philipas K. Dickas 1964 m. parašė nedidelį romaną, kurį veikiausiai galima būtų priskirti distopijų žanrui, „Priešpaskutinė tiesa“. Jo veiksmas vyksta mums netolimoje ateityje, praėjus 15 metų po pasaulinio karo pradžios, kurio metu Žemė buvo paversta radioaktyvia dykyne, o didžioji dauguma išlikusių žmonių buvo priversti skubiai persikraustyti į požeminius bunkerius – termitynus. Jie užsiima tuo, kad gamina metalinius karius-robotus tebesitęsiantiems mūšiams, o vienintelė jų žinių gavimo priemonė iš likusio pasaulio yra vyriausybės transliuojami TV pranešimai, kuriuos skaito pats vyriausiasis vadas Protektorius.

Smulkiai neperpasakojant siužeto užkliuvo trys dalykai. Galiausiai paaiškėja, kad karas tęsėsi tik dvejus metus, Vakarų ir sovietų vadovybėms pavyko susitarti ir nutraukti mūšius. Tad visą tolesnį laiką „termitams“ buvo įžūliai ir sumaniai meluojama, o jų gaminami robotai buvo skirti paviršiuje gyvenančių negausaus tikrosios vyriausybės pareigūnų – naujųjų feodalų – sluoksnio aptarnavimui. Per tą laiką Žemė virto parku, pasidalintu šitų funkcionierių, kurie dėl radiacijos poveikio liko sterilūs, valdoms.

Kadangi kai kuriems „termitams“ pavykdavo išsikasti, atsirado oligarchas, ėmesis gyvenamųjų namų jiems statybos verslo. Būtent tai jį atvedė į konfliktą su tikruoju vyriausiuoju valdytoju, kuris nenorėjo, kad žmonija sugrįžtų į paviršių ir jie prarastų savo galias bei išskirtines privilegijas, būtų priversti dalintis resursais. Kaip ir dera distopiniam žanrui, galiausiai vienas „termitas“ išsiaiškina tiesą ir sužino, kad Protektorius tėra prie stalo prisukta lėlė, valdoma ir sakanti kalbas, kurias jai parašo sistemos pareigūnai.

Kas nustebino, tai pranašiškai tikslus romano tonas. Priminsiu, jis parašytas 1964 m., pačiame Šaltojo karo įkarštyje, visuotinėje atominio sunaikinimo baimės atmosferoje, bet Dickas jau kalba apie tai, kad Vakarai su sovietais susitars.

Prieš kelis metus Maskvoje, Raudonosios aikštės prieigose, netikėtai sau padariau atradimą. Nors ši vieta prisotinta sovietinių-rusiškų simbolių, skirtų pabrėžti imperijos didybę ir kultūrinį išskirtinumą, bet jos apylinkėse pilna ir vakarietiškų, kapitalistinių ženklų. Tai ir itin prabangus, nuvorišams skirtas CUM’as pačioje aikštėje, tai ir tinklinis „Four seasons“ viešbutis šalia, tai ir didžiulis požeminis prekybos centras „Ohotnyj riad“ ar makdonaldinio tipo kavinukių virtinė palei Kremliaus sieną įrengtame parkelyje. Visa tai šaukte šaukė apie neoliberalios ekonomikos prasiskverbimą ir įžūlų demonstravimąsi tenai, kur turėtų būti savų civilizacinių pasiekimų kvintesencija, bet niekam tai nekliuvo, priešingai, tuo akivaizdžiai buvo masiškai mėgaujamasi. Taigi tikrovė net pranoko fantastiką abiems priešiškoms sistemoms susiliejus ir virtus savotiška simbioze, hibridiniu monstru. Rytai gavo vartojimą, o Vakarai, savo ruožtu, buvo palaipsniui nejučia užkrėsti neomarksizmu, kurio „uogeles“ sirpstant jau vis aiškiau matome.

Neliečiant kitų svarbių romano aspektų – nemažiau pranašiškų žmonijos pertekliaus, dirbtinio intelekto ir augančių ekologinių problemų (kaip tai siejasi su „auksinio milijardo“ teorija…) – jame paliečiamas regimybės ir tiesos klausimas. Kas geriau – sunki ir skaudi tiesa ar malonus, paguodžiantis, leidžiantis jaustis saugiam ir ramiam melas?

Priklausau kartai, kuri šokiruojantį, bet išlaisvinantį tiesos atradimą patyrė savo kailiu, kai žlugo sovietinė ideologija ir buvo atverti iki tol slėpti dalykai. Gaila, kad taip ir neišmokome vertinti šios unikalios patirties, praradome įgūdžius melui nuo tiesos atskirti, perduoti juos vaikams. Pernelyg daug meluojama šiandien. Tiesa suplakama su ciniška klasta, akių dūmimu, netiesa, išgalvojimais, naujaja propaganda. Dauguma su tuo susitaikiusi ir prisitaikiusi, nebepastebi.

Dar daugiau. Jei sovietmečiu bent jau buvo formuojama oficiali moralė – komunizmo statytojo kodeksas – kad ir kokia ji būtų buvusi suklastota, tai dabar išvis išnyksta bet kokie etiško elgesio orientyrai ir standartai. Gera ir teisinga tai, kas gera ir teisinga man, mano šeimai, giminei ar klanui. Tuo remiasi naujasis amžinųjų(?) valdytojų sluoksnis, kuriems, logiška, „moralė yra ne šio pasaulio dimensija“, o demokratinės procedūros tėra priemonė „teisėtai“ įsitvirtinti valdžioje (teisėtai ir demokratiškai – tai čia sulaukus mažiau nei 50 proc. rinkėjų, iš kurių apie 20 proc. prabalsuoja už tuos, kurie formuos valdančiąją koaliciją?). Kurie įkūnija užkrato iš Rytų – sociopolitinio parazitizmo, apie ką jau esu rašiusi anksčiau – esmę.

Kaip žinia, parazitai, ar tai būtų gyvūnijos pasaulyje, ar tarp žmonių įsitaisę kenkėjai, patys nieko nekuria ir negamina, o tik ėda ir eikvoja kitų sukurtas gėrybes, mainais atnešdami tik nuostolius, žalą ir chaosą.

Būtina perspėti, kad tai, ką čia rašau, NĖRA emociniai išlydžiai ar aštrios publicistinės metaforos. Tai šalta mūsų socialinės sistemos pobūdžio analizė. Parazitizmas yra įsimetęs ir persmelkęs politikos sferą (tuo nenoriu pasakyti, kad visi be išimties politikai ar valdininkai yra parazitai, bet jie dirba parazitinio užkrato paliestoje, toksiškoje terpėje), o jam, be tradicinių korupcijos ir švogerizmo, suvešėti itin padėjo Europos Sąjungos mokamos išmokos ir galimybė prieiti prie jų, kaip ir visokio plauko fondų fondelių, lėšų perskirstymo bei „įsisavinimo“.

Bet parazitų armiją rasime ir kitoje pusėje naujajame „perteklinių žmonių“, visokio plauko išlaikytinių, sluoksnyje. Tarp tų, kurie gali, bet nenori dirbti, įsigudrina gyventi iš pašalpų, susikombinuotų rentų, visokių išmokų ar nelegalios veiklos, pvz., kontrabandos.

Dar viena vis labiau pastebima socialinių parazitų grupė – visi tie TV „kasdienybės herojai“, krokodilo ašaromis apraudantys neva sunkią vaikystę ar 176-tą kartą žurnalistams pasakojantys savo nesibaigiančių meilių ir lovos reikalų peripetijas. Nors šita publika su savo problemytėm, užimanti vis didesnį žiniasklaidos plotą, ir primena anekdotą apie antrąkart apelsiną valgantį Kūlverstuką, bet ji, be abejonės, nuodija jaunus, dar nesusiformavusius protus, mokindama juos, kaip „teisingai“ gyventi, teršia eterį savo tariamai glamūriniu vulgarybės ir primityvizmo tvaiku. Apskritai, matyt, nusižiūrėjusi iš Vakarų, visa šita govėda veltėdžių, kekšių ir ant pjedestalo užkeltų abiejų lyčių prostitučių, itin pamėgo vaizduoti aukas ir nuskriaustuosius, tuo pateisindama savo tuščią, intelektualiai sterilų, nuogai pragmatinį, amoralų, cinišką ir įžūlų gyvenimo būdą. Jie puikiai žino, kad auka šiandien prisistatyti dar ir kaip apsimoka. Jei nesulauksi pinigėlių, tai bent gausi paguodos ir palaikymo, galėsi savo ir kitų akyse pasijusti teisuoliu, gal net autoritetu, prisistatyti „nuomonių formuotoju“.

Televizorius šiandien, kaip ir tiems vargšams požeminių bunkerių „termitams“, parodo, kuo žavėtis ir ką sekti, kuo tikėti ir mylėti, o ką niekinti ir nekęsti. Jis iškėlė naujają parazitų klasę kaip sektiną pavyzdį ir žmonijos idealą. Bet tai tik priešpaskutinė „tiesa“.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
16 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
tiek

mano pasaulėžiūra atitinka autorės „matymą” .Viskas š. atv. labai realistiška.

Ayn Rand

Stipriai šiuokart Jūs, gerbiama Rasa.

???

Vienintelis klausimas – ar įmanoma šią publikaciją išspausdinti bent viename teisingųjų portale? O gal kokioj tai vietinėj spaudoj pavyktų?

manau

manau, kad autore yra teisi, „leudziai” viskas sueis, bent jau taip mano „mianinykai”. gal si karta siek tiek perspaude, net Bilotaite apsimete, kad supyko

jie nusipelnė gyventi geriau

nes jie, jų tėvai pardavė savo sielas velniui, o Tėvynę ir brolį lietuvį – okupantui.

Prašalietis

Čepaitienei, kuri sako, kad”Priklausau kartai, kuri šokiruojantį, bet išlaisvinantį tiesos atradimą patyrė savo kailiu, kai žlugo sovietinė ideologija ir buvo atverti iki tol slėpti dalykai”… Kuriai jos matytos Maskvoje net gi „makdonaldinio tipo kavinukių virtinė palei Kremliaus sieną įrengtame parkelyje” priklauso „civilizacinių pasiekimų kvintesencijai”… rodo, kad kaip „analitikė” Čepaitienė nuostabiai atitinka lansberginio durnių laivo „patriotinę” parazitinę šiandieną. Na o dėsnigą atėjimą į šiandieną ir tolesnį žengimą „progreso keliu” pamatai, atsivertęs „iškraipytos sovietinės ideologijos” knygą, iš kurios visi besimokę aukštosiose mokyklose privalėjo išlaikyti egzaminą, ir kuri vadinosi „Politinė ekonomija. Kapitalistinis gamybos būdas”. Belieka pacituoti ką sovietiniais laikais rašė, Čepaitienės „supatriotėjusioje” smegeninėje šiandiena „išsikraipęs” komunizmo statytojo kodeksas: 1. Ištikimybė komunizmo reikalui, meilė socialistinei Tėvynei ir socialistinėms respublikoms;2. Sąžiningas darbas visuomenės labui: kas… Skaityti daugiau »

ah1

vienu žodžiu parazitas apie parazitus arba juokiasi puodas kad katilas juodas.

Na klar, Herr Prašalietis!

Sakot teisingai, rašot teisingai, kad ištikimybė šventam Mokslinio Covid’o reikalui ir begalinė meilė kovidistų ekspertams, kaip politrukams ir zampolitams ne taip seniai. Sąžiningas Kapsukės ekspertų darbas Pasaulio Vyriausybės labui: kas kitaip galvoja – tam bauda, lazda, Varanokas arba Viliukas ir cypė. Kiekvieno runkelio šventa pareiga ginti bendrąjį Pasaulio kovidistų reikalą, kaip mokslinę oligarchų šventenybę. Didelis kovidistų revoliucijos supratimas ir žiaurus nepakantumas kovidistų ir jų bilijonierių interesų pažeidimams. Geriau ir nepasakysi, Prašalieti. Bravo, bravissimo!

> Milaičiui

O kuo Kapsukė blogesnė už Žukauskę?

Hm.

„Protektorius tėra prie stalo prisukta lėlė, valdoma ir sakanti kalbas, kurias jai parašo sistemos pareigūnai“

Kai kada man kyla įtarimas, kad visi tie tapkinai, rektoriaus patarėjai ir visos tos piktos makaraitytės-čmilsen tėra prie stalo prisuktos lėlės.

nusibodo

pasakok gudukams apie distopijas ir distrofikus…
gerai, kad nors skaito… ir renka citatas…
bet kur savo…?

Tik du pastebėjimai...

Pastabėlė:manau,kad jaunam tikrai žalingas yra rašymas su klaikiais kalbos iškraipymais,nes kai kas ir galvos,kad leudis yra teisingai parašytas žodis.
Pastaba:jaunimėlis,net giliam kaime,sėdi dieną naktį arba planšetėse,arba telefonuose,prie TV ekranų tik senjorai.Ne TV muilo operos,o laisvi nuo moralės ir proto įstatymai bus tikroji žala:narkotikai,kontrasepcija mokinukėms,alkoholis ir vaikų teisės be pareigų.

Kremlinas Prašalietis užuot rūpinęsis

savo kietasprandės tautos karingo nacionalizmo silpninimu
(tokia veikla bent išliekamąją vertę turėtų),
nepaliauja už Judo grašius puldinėti lietuvių tautą, jos patriotizmą.
Vis dėlto ir už tai ačiū – už šaltą mus tik grūdinantį vandenėlį.

Česlova Zukulienė

Autore,jūs labai teisingai ir tiksliai apibūdinote šiandienos Lietuvą.O kaip bus rytoj?Visais laikais buvo,yra ir bus mokančių gyventi ir išgyventi.Bet sąžiningiems
visada sunku gyventi.

StasySG

Cit iš straipsnio: „Priklausau kartai, kuri šokiruojantį, bet išlaisvinantį tiesos atradimą patyrė savo kailiu, kai žlugo sovietinė ideologija ir buvo atverti iki tol slėpti dalykai. Gaila, kad taip ir neišmokome vertinti šios unikalios patirties, praradome įgūdžius melui nuo tiesos atskirti, perduoti juos vaikams.”. —-Mano 2 vaikai (vos ne 50 metų) man nemaluoja. Kiek žinau nemeluoja ir kitiems.—– Vadinasi apibendrinimas netikslus.

111

„…visa šita govėda veltėdžių, kekšių ir ant pjedestalo užkeltų abiejų lyčių prostitučių, itin pamėgo vaizduoti aukas ir nuskriaustuosius, tuo pateisindama savo tuščią, intelektualiai sterilų, nuogai pragmatinį, amoralų, cinišką ir įžūlų gyvenimo būdą.” Kaip pirštu į akį.

16
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top