Jei kas toms daugiatūkstantinėms minioms, susirinkdavusioms į Sąjūdžio mitingus Vingio parke ekrane būtų parodęs dabartinę, 2021 m. pradžios, Lietuvą, ką jos būtų pagalvojusios ir pasakiusios tai matydamos? Ar jos išties troško būklės, į kurią Lietuvą per daugiau kaip 30 metų atvedė mūsų progresyvieji ir vakarietiškas vertybes puoselėjantys politikai? Tuomet buvo svajota kurti laisvą, demokratinę, neskirstančią savo piliečių į lygius ir lygesnius valstybę, atsikračiusią nomenklatūros privilegijų, pro visus galus brukamos indoktrinacijos, kitaminčių persekiojimo, visuomenės bauginimo ir manipuliavimo ja.
Demokratija, laisvė, pažanga šiandien, deja, supurvintos, iškreiptos, šie žodžiai jau reiškia kažką visiškai kitka nei pradinės jų reikšmės. Antai premjerė išdidžiai pareiškia: išsirinkote mus, dabar tylėkit ir kentėkit iki kitų rinkimų, ne jūsų rūpalas, ką mes darom, taip pat ir su jumis, jums.
Ne, tai ne elementarių demokratijos taisyklių priminimas – valdo gavę daugiausia rinkėjų balsų (beje, ar tikrai daugiausia, jei į rinkimus atėjo mažiau nei 50 proc. visų rinkėjų?), – kaip bando teigti dvaro politologai. Tai klausimas apie kitą fundamentalų demokratijos aspektą – piliečių valios atstovavimą ir vykdymą. Politikai renkami ir gauna tam tikras galias ir įgaliojimus ne tam, kad darytų, kas tik šauna į galvą, įgyvendindami savas fantazijas ar eksperimentus ant visų piliečių galvų, ar kad galėtų tą visuomenę minkyti kaip molį, bauginimais ir propaganda suvarydami ją į jiems priimtiną formą. Atsikratę bet kokios atsakomybės už žalingas ar net pragaištingas tokio savo eksperimentavimo pasekmes. Ne, politika yra viešųjų reikalų tvarkymo menas, tad politikai neprivalo piliečius perauklėti, nuolat trankydami per nagus su liniuote blogai persiauklėjantiems ar išvarydami pas direktorių prasižengėlius. Jie, pageidautina, neturi kiršinti, nuteikinėti vienas visuomenės grupes prieš kitas, pjudyti ir skatinti neapykantą. Tad kodėl dabar daro priešingai tam, kam ir buvo pasamdyti?
Dažnai gretinu dabartinę padėtį su sovietmečiu, bet kai kuriais atvejais šios analogijos nebetinka, geriau paieškoti kitų. Ar tie pradžioje minėti Sąjūdžio žmonės, net partinė nomenklatūra, galėjo tada įsivaizduoti, kad vadovavimas partijai gali būti paveldimas, net nebesivarginant imituoti rinkimų? Sako,16 kitų kandidatų skubiai ir visi kartu atsiėmė savo kandidatūras. Pažangu, kad jiems nieko už tai nebus, o juk galėtų ir sušaudyti – kaip drįso? Čia jau kvepia net ne SSSR, o kokia tai Šiaurės Šiaurės Korėja (nepainioti su Šiaurės Atėnais), kur Kim Čen Vytautas perduoda valdžią Kim Čen Gabrieliui, partiečiams sinchroniškai pašokus nuo kėdžių ir džiaugsmingai plojant katučių.
Turime ir savajį čiučche – teisingą ir šventą mokymą, nukrypę nuo kurio negailestingai, bet, žinoma, tik jų pačių labui, baudžiami ir uždaromi į perauklėjimo stovyklas. Ai, tiesa, šitų dar nespėjo įrengti, kol kas jos tik virtualios, budriai saugomos kiberpatrulių, bet kas žino, kas žino, dar tik keli mėnesiai nuo teisingosios ir išmintingosios vyriausybės darbo pradžios tepraėjo… O kai yra teisingasis mokymas, juk nebereikia mąstyti ir vertinti pačiam – labai patogu. Nebereikia klausti – ar tai tiesa? Kas yra tiesa?
Šito kažkada vieno tokio sumušto kalinio paklausė toks panašios į dabartinę Lietuvą provincijos valdytojas. Jis mat turėjo nuspręsti – skirti jam mirties bausmę ar paleisti. Neaiškus ten buvo atvejis, kažkokie žydų tarpusavio reikalai, pjautynės dėl religijos, žodžiu, nuobodu ir beviltiška gilintis. Ir nesigilino prokuratorius, nusisuko nuo kalinio nė nesulaukęs jo atsakymo. Pasielgė kaip tikras įžvalgus politikas – permetė šį bjaurų reikalą minios teismui, leido jai pažaisti demokratiją, rinktis iš dviejų, įsivaizduojant, kad čia ką nors sprendžia, o pats nusiplovė rankas – liko nei „taip“, nei „ne“.
Šiais laikais tuo pat metu sakyti „taip“ ir „ne“, kaip įžvalgiai pastebėjo filosofas A. Jokubaitis, yra tapę itin populiaru ir paplitę, tai net virsta oficialia politika, taipogi nebekeliančia tiesos klausimo. Pastarąjį keičia galios klausimas – teisus tas, kieno rankose jėga (pamenat, „Daugiau jėgos!“?). Argumentų ir ramaus kalbėjimosi nebereikia. Valia, jei reikės, bus primesta prievarta, be didesnių ceremonijų, o tam pagrįsti ir įtikinti skirtos minios nūnai virtualios. Jos mikliai mobilizuojamos, kai tik prireikia netinkamą, kliudančią poziciją subaladoti ar žūtbūt išbalinti prisidirbusį saviškį.
Tokia skaitmeninė ochlokratija – minios valdžia. Ochlokratija, kaip paskutinė politinio režimo moralinės ir legitimacinės degradacijos stadija. Kaip demokratijos išsigimimas ir išniekinimas. Šitai žinojo ir aprašė dar senovės graikų nedvaro politologas Polibijus.