Hierarchija. Tik tai lieka atmetus visas kultūros ir papročių sąlygotas žmoniją apibrėžiančias kategorijas. Tai mums pakankamai vaizdžiai ir sukrečiančiai parodo ispanų 2019 m. filmas „Platforma“ (rež. Galderis Gaztelu-Urrutia), klaidinančiai pristatomas kaip mokslinės fantastikos ir siaubo filmas. Iš tiesų tai visai kas kita, nors filmas tikrai labai žiaurus ir keliantis emocinį klaiką bei nestokojantis fantastinių elementų. Bet, matyt, šiuolaikinėje kultūroje, norėdamas pasakyti kai ką išties esmingo, esi priverstas dangstytis pramoginiais konvenciniais žanrais.
Net nekyla noras jums jo rekomenduoti (nors, aišku, dabar tai tikrai pažiūrėsit), tačiau negaliu ir nepasidalinti jo sukeltomis mintimis.
Klaustrofobiška ir dusinamai trošku. Taip ir jauti susimaišiusį prakaito, kraujo, šlapimo ir baimės tvaiką. Tokią atmosferą kuria filmas, vaizduojantis nežinomą skaičių aukštų turintį vertikalų kalėjimą, kur kartą per dieną pro patalpos viduryje esančią stačiakampę skylę nusileidžia pilna maisto platforma. Kiekviename aukšte ji stabteli tik dviem minutėm, per kurias reikia suspėti pavalgyti, tačiau nieko nuo stalo negalima pasiimti atsargai, o bet kokie bandymai tai daryti griežtai baudžiami. Praėjus mėnesiui kalinys pabus jau kitame aukšte, nuo kurio numerio priklauso, ar sočiai prisikimš skilvį, ar tenkintis išėdomis, o gal negaus nieko ir, nusibadavęs, galiausiai bus priverstas žūtbūtinai kovoti su savo naujuoju porininku, kad galėtų pasimaitinti jo tokiu pat išbadėjusiu kūnu arba gintis, kad nebūtų suėstas pats. Kaip vėliau sužinome, rinktinio maisto, pagaminto prabangiame restorane viršuje, turėtų pakakti visiems, tačiau viršutiniai aukštai suryja daugiau, tad kuo žemesnė tavo topografinė padėtis, tuo mažesnė tikimybė ant atvažiavusios platformos rasti bent kruopelę valgio…
Nematoma sistema – šio vertikalaus pragaro sąranga – šalta, objektyvi ir neutrali, o jos taisyklės visiems vienodos. Čia nėra prižiūrėtojų, vadų ar partijos, kuriuos privalėtum garbinti ir karštai dėkoti už rūpestį ir teikiamas malones. Čia nieks nenori tavęs perauklėti ir perdirbti pagal savo paveikslą ir panašumą. Čia neįmanoma net maištauti ar bandyti savavališkai pasiekti aukštesnius aukštus, kaip kad yra bene artimiausioje šio filmo analogijoje – filme „Sniego traukinys“. Keista, žiūrint šį filmą ir lyginant jį su kitomis garsiomis distopijomis, pradedi geriau suvokti skirtumą tarp komunistinės ideologijos paranojiškų siekių pertvarkyti žmogaus sielą ir nūdienės liberaliosios tvarkos. Joje žmogus yra paliktas pats sau, savo nuogai ir absoliučiai laisvei, ribojamai tik kalėjimo/sistemos sienų ir urzgiančio žvėries pilve. Liberalizmui visiškai neberūpi pertvarkyti žmogų, jis gali arba mirtinai kovoti už išlikimą ir trapią viltį kada nors palikti šį kalėjimą, arba bandyti tartis su kitais įkalintaisiais, apeliuodamas į jų racionalumą ir ieškodamas su jais bent lašo solidarumo. Bet kaip ir dėl ko galima būtų susitarti, jei kiekvienas rūpinasi tik išsaugoti savo gyvybę?
Kaliniai neturi jokių išteklių, kuriais galėtų mainikauti. Jie net negali emociškai prisirišti viens prie kito, nes poros kas mėnesį keičiamos. Tačiau esantys aukščiau gali bandyti paveikti žemiau atsidūrusių elgesį grasinimais ar tiesiog pramogai apšikti ar apmyžti pas juos nusileidusį maistą – tai vienintelė jų galia. Štai ir atsiskleidžia, skaudžiai ir ironiškai, tikroji hierarchijos esmė – gali apšikti žemiau esantį ir tau nieko už tai nebus. BET NEGALI ŠIKTI Į VIRŠŲ.
Ar įmanoma ištrūkti? Šito nieks nežino. Kol pagrindinis filmo herojus – žmogus, savanoriškai pasirašęs šitam eksperimentui ir vienintelis iš visų kalinių, kurie ateidami turi teisę pasiimti su savimi po vieną daiktą, pasirinkęs įsinešti Servanteso „Don Kichotą“ (simboliška, ar ne?), nepasiryžta beprotiškam žygiui. Jis randa bendražygį, netikėtą draugą, kuris palaiko jo absurdišką sumanymą, pasinaudojus platforma, pasiekti patį sistemos dugną, kad jai žaibu kylant aukštyn, nusiųstų į viršų, tiems, kurie visai tai sukūrė ir valdo, pranešimą – žmogus nėra vien išlikimo instinktas, o žmogiškumo sunaikinti nepajėgios jokios, kad ir pačios klaikiausios socialinės sąlygos.
Filmo pabaiga daugiaprasmė. Mes taip ir nesužinome, ar pasiekęs pačią apačią pagrindinis herojus liks gyvas ir ras kelią į laisvę. Mes nieko nesužinosime ir apie tai, ar pakeliui rasta maža mergaitė – ta metaforinė žmonijos ateitis, – kuri buvo pamaitinta ir pasiųsta į viršų kaip tikrasis pranešimas, bus išgelbėta. Bet sužinome viena. Sistema, kurioje gyvename ir kuri dengiasi vertybiniu neutralumu bei neva visiems vienodais įstatymais, iš tiesų tik atveria kelią pačioms bjauriausioms žmogaus prigimties apraiškoms, tuo pačiu apsimesdama, kad tai jos niekaip neliečia ir net nėra jos reikalas.
Tačiau, viso to nepaisant, nepaisant šios nuogos ir negailestingos tiesos atradimo apie tai, kas yra ir koks gali būti žmogus, lieka trapi viltis. Viltis, paremta proto, valios ir gailestingumo triada. Ir tik humanitaras, ypatinga jėga ar prisitaikymo instinktais nepasižymintis žmogus su knyga, ironiška, pasirodo esąs pajėgus savo nestandartiniu mąstymu ir sumanumu jei ne įveikti šią nežmogišką sistemą, tai bent jau atskleisti jos tikrąją esmę ir pradėti donkichotišką žygį, kuris galėtų – ir turėtų – išlaisvinti mus iš kalėjimu paverstos prigimties ir visuomenės sampratos.