Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt
Vilniaus knygų mugėje, kai ankstų penktadienio rytą žiniasklaidoje paskelbta apie žuvusius Maidane, Jaroslavas Melnikas vilkėjo juodu kostiumu ir tamsiai mėlynais marškinėliais, taip parodydamas gedįs su Ukraina. Ten gimęs lietuvių rašytojas ir psichologas jau žinojo, kad ukrainiečių laisvės simboliu tapusioje aikštėje kovojęs jo brolis liko gyvas.
Pokalbis su autoriumi apie mugėje jo pristatytas dvi skirtingų žanrų knygas ir jose nagrinėjamas temas – laimę, tiesą, žiaurumą. Ir visa tai šiandienio pasaulio fone, kai suvokimo apie žmogaus teises daugėja, o žmogiškumo mažėja.
Gyvenimas fantastiniame siaubo romane
Labiausiai sukrečia tai, kad daug žinome apie žmogaus teises, laisves, kaip reikia gerbti gyvybę, o įvykiai Maidane parodė, kad vis tiek negerbiame. Žinojimas mūsų negelbsti. Žmogiškumo nepadaugėjo, gyvybė vis dar nėra vertybė?
Mano proza yra fantastinė, siurrealistinė, apie dvi susipinančias realybes. Tą, kurioje gyvename, ir kitą, dvasinę ar įsivaizduojamą, – sakė J. Melnikas, kai susitikome bene tyliausioje Knygų mugės vietoje – interviu kambaryje.
Pagrindinė romano „Maša, arba postfašizmas“ tema – žmogaus prigimtis. Knygoje kalbu apie meilę ir žiaurumą. Įsivaizduojamoje postfašistinėje realybėje jau nebeliko žemesnės rasės, tėra gyvūnai, kurie teturi žmogaus kūną, ir yra žmonės. Pagrindinis romano herojus nevertina Mašos gyvybės, nes galvoja, kad ji yra ne žmogus. Galima ją mušti, užmušti, o kas toliau? Iki kokios ribos gali nueiti žiaurumas?
Knygoje išsakoma mintis, jeigu būtume mokėję elgtis su gyvūnais, jų nežudę, nebūtų ir Osvencimo ar Buchenvaldo, nebūtų ir Maidano. Žmonės pavarto knygą, galvoja, kad ji bus per žiauri, ir padeda atgal.
Žmonės bijo tiesos. Rašytojas nereikalingas, jei jis nustos kalbėti tiesą.
Dar vienas keistas sutapimas – ant mano fantastinės knygos viršelio moteris perrėžta nugara. Po įvykių Maidane pamačiau kone identišką moters nuotrauką sužalota nugara. Tarp fantastikos ir realybės nėra griežtos ribos. Dabar gyvename fantastikoje. Ukrainos įvykiai – kaip fantastinis siaubo romanas.
Patyčios augina berkutininkus
Knygos „Maša, arba postfašizmas“ įžangoje rašote apie žmonių lygmenis, perėjimą iš vieno lygmens į kitą. Skamba lyg kompiuterinio žaidimo instrukcija. Jau psichologų išdiskutuota šių žaidimų iškreipiama realybė, kai virtualus žiaurumas persikelia į realybę. Mūsų sąmonė jau nebeskiria tų dviejų realybių, žiaurumui įgijome imunitetą abiejose?
Tie snaiperiai, kurie šaudė į širdį ar į galvą žmonėms Maidane, – ką jie galvojo? Kas jiems buvo tie taikiniai? Man atrodo, kad jie jau nebe žmonės, o tiesiog būtybės, kurios veikia kaip automatai. O kur humaniškumas?
O kur humaniškumas? Osvencimai jau praeityje. Išvadas po šių įvykių pasidarė visi ar tik teoriškai?
Humaniškumą juk reikia ugdyti. Namuose, mokykloje to turi mokyti. Mūsų mokyklose lyg ir kalbama apie humanizmą. Bet iš kur tada patyčios? Pagal patyčių skaičių pirmaujame Europoje. Gal nuo patyčių ir prasideda tų būsimųjų berkutininkų (specialiosios paskirties milicijos dalinio Ukrainoje narių – red. pastaba) gimimas?
Mokykloje yra daug nereikalingų dalykų, vaikams reikia daugiau muzikos, filosofijos, humanitarinių dalykų. Kur Markas Aurelijus, kur Seneka? Dauguma, pabaigę mokyklą, net nežino šių vardų. Tik iš jų būsimas suaugęs žmogus gali gauti supratimą apie pasaulį. Tik kultūra gali paversti žmogų žmogumi.
Šlovė ir turtas – miražas
Gal nereikia sistemos kaltinti? Būdami žmonių apsuptyje, vieni iš kitų mokomės, tai nenutrūkstamas procesas, trunkantis visą gyvenimą. Pačiame žmoguje turi būti tam tikra vertybių daviklis, pagal tai jis pats turi daryti pasirinkimus.
Humaniška būtybė gali tinkamai išauklėti savo vaikus, gal dar daryti įtaką ir kaimynų vaikams. O toliau kas? Žmonių yra daug, milijardai. Būtina sukurti humanišką sistemą.
Kas yra valstybė? Jėga, kuri apriboja individo laisvę. Kaip mąstantis žmogus taip pat suprantu, kad ji būtina, kitaip bus chaosas. Valstybė yra didelė jėga: jei ji atsiduria gerose rankose, gali padaryti žmogų žmogumi, išleisti humaniškus įstatymus. Iš žmogaus galima išugdyti bet ką – ir berkutininką, ir hitlerjugendo narį, ir homo sovieticus. Žmogaus sąmonė per silpna, kad pasipriešintų tokiai jėgai kaip valstybė. Tik nedaugelis tai pajėgia.
Reikia keisti mokymo sistemą, kad žmogus, išėjęs į platų pasaulį, nenorėtų būti tik televizijos žvaigžde, verslininku, krepšininku… Jaunuoliai palieka mokyklas dezorientuoti. Jiems reikėjo įdiegti supratimą, kad pigi šlovė nieko nereiškia, nesuteikia laimės. Šlovė yra iliuzija, fata morgana. Turtas taip pat nėra pagrindinis dalykas, dabar jis per daug šlovinamas. Visa vertybių sistema iškreipta, todėl nereikia stebėtis, kodėl visuomenė yra tokia.
Per knygos pristatymą pasakėte, kad Jums svarbi vertybė yra laisvė. Anonimiškumas Jums yra laisvė, bet jį turite aukoti, kad knygos būtų perkamos. Dalį savęs ir taip paliekate knygose, bet skaitytojai nori daugiau, siekia geriau pažinti autorių?
Čia jau tampi profesijos įkaitu. Norėčiau parašyti tekstą ir likti nematomas. Rašytojas yra atsiskyrėlis, jam nėra poreikio išeiti iš pogrindžio, bet štai esu čia, Knygų mugėje, – J. Melnikas pripažino vis dar neatsistebintis tuo, kad knygos perkamos labiau, jei autorius stovi prie stendo, kad jis turi rodytis, bendrauti su publika.
Žmogus yra savimi, kai lieka vienas. Namuose nebelieka veidrodžių, kurie atspindėtų jo įvaizdį. Kiti žmonės yra tie veidrodžiai. Laisvė – pabėgti nuo savo įvaizdžio, kai negalvoji, kas esi, o tiesiog esi.
Gyvename vaidindami didelius rašytojus ar mokytojus ir nesuprantame, kad tai yra iliuzija. Nesakau, kad profesija – nesvarbu. Tik neturėtume šimtu procentų įtikėti šia savo „role“. Pažiūrėkite į politikus, jie yra tokio šimtaprocentinio įtikėjimo pavyzdys. Tai yra kaip ligos požymis. Atimk Seimo nario mandatą, kas jam liks? Atimk turtą, kas turtuoliui liks? Jis yra tas turtas. Toks mąstymas yra klaidingas.
Visą interviu skaitykite ČIA.
