Kolegė vakar papasakojo juokingą pokalbį su vaikais: maitinamas vadinamaisiais žuvies piršteliais vaikas stebėjosi – kokia turėjo būti baisi žuvis su tokiais pirštais! Valgė tuos pirštelius kažkaip vangiai, prisiversdamas.
Ir tikrai, ne tik žuvis, bet ir žmogus su tokiais gremėzdiškais pirštais atrodytų pasibaisėtinas. Kaip tie padarai iš Jorge Luis Borgeso Pramanytų būtybių knygos.
Įstrigo man pirštuotos žuvies vaizdinys, vis galvodavau, kaip turėtų toks padaras atrodyti. Jis ne plaukiotų vandenyje, lengvas ir grakštus, bet sunkiai rėpliotų dugnu, pavojingas ir visus gąsdinantis, bjaurybė… Tais savo pirštais kabintųsi už akmenų, laikytųsi šiekštų, tais pirštais čiuptų ir smaugtų tamsoje savo grobį… Niekada neiškiltų į paviršių ir nematytų saulės… Šitokie masyvūs čiupikliai spaustų jį prie dugno… Akla, tamsi, godi egzistencija…
Atplauktų toks į mano sapną ir pabarbentų masyviais krumpliais man į makaulę… Asociatyvus mąstymas toli nuveda. Staiga pagalvojau, kad mano astrologinis ženklas ir yra žuvis. Šitai man nepatikdavo, nes žuveliokai neva yra romantiški, sentimentalūs, matantys pasaulį per rožinius akinius. Tokie skystalai man niekada nepatikdavo, todėl niekam neišsiduodavau, kas esąs. Svajodavau ir fantazuodavau pats sau vienas.
Bet štai koks pozityvus šio ženklo aspektas: taigi žuvis neturi pirštų! O juk pirštai visuomet lenkti į save. Ir jeigu astrologijoje yra bent lašas tiesos, tai paaiškina mano gyvenimą – kodėl aš nieko neturiu! Visi pirštuoti individai kažką turi – nepajudinamas sąskaitas banke, kokios nors nekilnojamos nuosavybės, butą mieste, sodybą kaime, turi prestižą, socialinį statusą ar dar ką nors nejudraus bei stabilaus, ką iš gyvenimo nusičiupo savo lenktais pirštais, o štai apgailėtinas aš nieko neturiu – tik krūvą vaikų. Tik neršti ir temoku. Ir dar plūduriuoti kažkokioje rožinėje fantazijų erdvėje. Visas mano gyvenimas – žmogiškosios realybės simuliakras.
Sėdžiu dabar liūdnas virtuvėje, geriu rytinę kavą, kol mano gausi šeimyna miega, ir žiūrinėju savo rankas: pirštai čia ar kokie plaukmenys? Rožiniai pelekai, kuriais nieko iš gyvenimo ir iš artimo savo taip ir neišplėšiau?
Kava pamažu prablaivo mano sąmonę, išsklaido apdujusias mintis, aš imu į rankas Bibliją anglų kalba, ant kurios geltono saulėto viršelio plūduriuoja žuvies simbolis. Vis galvodavau, kodėl čia žuvis? Dabar jau kiek aiškiau.
Padovanojo man tą Bibliją labai seniai vienas bičiulis Leningrade. Dedikacija užrašyta vokiškai, maždaug: mielam draugui, dvasinių ieškojimų bičiuliui, – kitų žodžių nesuprantu, nemoku tos kalbos. Jis atsibeldė į tą miestą, vadinamą šiaurės Palmira, iš saulėto pietų krašto, bandė studijuoti dvasinėje seminarijoje, ruošėsi tapti vienuoliu, bet prie jokio gyvenimo nepritapo, jam netiko jokie eilinių žmonių standartai, net ir vienuolių. Gyveno mažyčiame pusrūsyje netoli Kazanės soboro, žiemą vasarą valė Nevos prospekto šaligatvius, – dirbo kiemsargiu, nes niekam daugiau netiko. Aš irgi ten dirbau, panašius darbus, – laisvu laiku nuo dvasingų knygų skaitymo. Nieko jis ir negaudavo iš tokio gyvenimo, tik viską atiduodavo, kai tik galėdavo ar kai ką nors turėdavo. Dar jis kažkiek lankė ir baleto studijas, mat mokėsi gražiai judėti, siekė išreikšti savo prigimtinę eleganciją judesiu, norėjo grakščiu, gracingu šokiu pakilti virš gremėzdiškų dugno būtybių pasaulio, bet nežinau, ar jam pavyko. Labai seniai jo nemačiau.
Trapus, subtilus, aristokratiškas – jis buvo per daug kultūringas tam miestui. Sykį nusprendėme su juo įsikurti toli nuo civilizacijos – pačiame Kaukaze. Keliavome į kalnus ieškoti kokio namelio, bet kažkodėl mums nepavyko rasti būsto, tinkamo atsiskyrėliams. Prisimenu, nameliai ten buvo kažkokie tarsi moliniai, lyg kregždžių lizdai žaliose priekalnėse.
Plūduriuojanti žuvis – tai kaip skrendantis paukštis, tai tokia laisvos dvasios būsena.
Staiga pajutau, kaip esu jo pasiilgęs, kaip norėčiau pamatyti tą jo liūdną šypseną, paklausyti tų jo subtilių melancholiškų žodžių, bet žinau, kad niekada šito keisto svajoklio nebepamatysiu. Juk miestas pasikeitė, dabar jis vadinasi kitaip, o tie naujo pasaulio pavadinimai man visiškai nerūpi. Jie tarsi netikri. Jie tarsi kažkieno pagrobti ir perkeisti. Aš ir to draugo vardo neprisimenu, lyg buvo Miša, mažybinis vardas, bet jo veidą iki šiol matau nepaprastai ryškiai. Mūsų veidai kažkur jau yra įrašyti, ir niekas iš ten mūsų neištrins, niekas mūsų nepakeis, nepermainys, nepagrobs.
Taip, su žuviškais pelekais nieko nepagrobsi, bet ką nors apsikabinti gali. Ką nors tokio žmogiško, kas neturi plėšrių pirštų ir kas nėra įtrauktas į fantazuojančio Borgeso pabaisų knygas.
Bet ar tai fantazijos? Visos realios fantazijos guli dugne, apsunkusios nuo šio gyvenimo, ir niekada jos nepakils ir neprisikels.
2016.01.23, ryte, 07:30.