Kartais visiškai niekuo neypatingos vietos, žiūrėk, ima ir tampa memorialinėmis, reikšmingomis, nes ten atsitinka koks nors labai svarbus įvykis. Tarkim, kas žinotų apie tokius Termopilus, jei ten trys šimtai spartiečių nebūtų sulaikę persų kariaunos, kuo būtų reikšminga kaži kokia Maratono plynė, jei jos nebūtų įveikęs graikų karys, nešantis pergalės žinią, arba kokia nors vargo trobelė, kurioje gimė tautos ar pasaulio genijus. Tačiau pagal tikimybių teoriją bet kurioje mūsų žemės rutulio vietoje, bet kuriuo laiko momentu gali nutikti istorinis įvykis, kurį minės kartų kartos, į tas vietas trauks vilkstinėmis piligrimai, maldininkai ir turistai, kad pasimelstų ar bent nusifotografuotų. Vilniuje tokių istorinių – kultūrinių memorialinių vietų turime gana nemažai, tačiau jei mėgintume rungtyniauti su Europos megapoliais, pamatytume, kad ir ne per daug. Bėda dar ir ta, jog žmogus dabarties reikšmingumo nemoka pasverti. Viskas, kas vyksta dabar, jam atrodo banalu, nelabai didinga, neverta pastraipos istorijos vadovėlyje. Prabėgus laikui jau ima dingotis kitaip, – jis ieško vietų, kuriose nutiko istorinis įvykis, bet atsainiai dabartį vertinę protėviai ir metraštininkai nepasirūpino palikti ženklų – įvykio liudytojų. Istorikai dabar bergždžiai ginčijasi, kur buvo karaliaus Mindaugo Voruta, kur liepsnojo Pilėnų laužai, ir begalės kitų svarbių mūsų savivokai dalykų yra nugramzdinta tamsion užmarštin. Toks aplaidumas yra neatleistinas, ypač XXI amžiuje, kai tiek daug turime raštingų žmonių, kurie būsimoms kartoms turėtų palikti didingų dabarties įvykių tikslius aprašus ir nurodyti vietas, kur tie įvykiai vyko.
Aną savaitgalį Lietuvoje neįvyko tautos referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, aną savaitgalį Lietuvoje įvyko pirmasis rinkimų į Seimą turas – banalu. Ir dabarties metraštininkui gali kilti klausimas, kiek tai reikšminga valstybės istorijai ir ar verta traukti iš stalčiaus plunksną, rašalinę, gadinti popierių, kuris gali ir neiškęsti tų nuobodokų politinės kasdienybės aprašinėjimų. Taip ir nugarmėtų istorijos pragaištin ta konkreti istorijos data – spalio 12-oji, jei ne istorinis įvykis, nutikęs porinkiminę naktį viešbučio „Naujasis Vilnius“ elektros skydinėje. O įvykio būta išties didingo.
Visuomeninio televizijos kanalo direktorius iš anksto rengėsi rimtam nakties mūšiui, dėliojo strategiją ir taktiką pagal tikėtinus rinkimų rezultatus, o ką jau kalbėti apie staigmenas. Reikalingi scenarijai ir nenumatytiems atvejams. Studija parengta, dalyviai (vedantieji, politiniai apžvalgininkai ir politologai nugrimuoti, vienam net lūpdažiu paryškintos lūpos) lyg kokie Koliziejaus gladiatoriai laukia aukos. Vos tik studijoje pasirodo laiminčios rinkimus partijos lyderis, šie, užmiršę etiketą pasveikinti laimintįjį, unisonu puola jam į skvernus: „Kodėl, tamsta, žiūrėjai į žemę, o ne į kamerą? Kodėl neatsakinėji į klausimą, pagal mums duotą scenarijų ir t. t., ir t. t.“. Į klausimus galima atsakinėti arba išvis neatsakinėti, kai bėganti rezultatų eilutė į juos atsakinėja geriau, nei galėtų atsakyti patsai Saliamonas. Ir ta eilutė varo į neviltį prie monitoriaus ekrano sėdintį direktorių. Pralaimėjimo nuojauta gena jį ieškoti „pirmosios pagalbos“ taurės, kuri nuramina ir įkvepia heroizmui. Laikas važiuot į bendražygių štabus, kuriuose jie irgi „pirmosios pagalbos“ lašuos, kaip ir jis, ieško vilties ir paguodos. Į kurį štabą užsuksi, visur bendraminčiai. Štabų štabai, nes rinkimai – tai karas – pats tikriausias Amagedonas, ir direktoriui aišku, kur veda visi keliai – į šventovę, į visų štabų štabą, kuriame, jau praradę kovingumo dvasią, bendražygiai ir gimtadienių karnavalų rikiai dezinfekuoja žaizdas ir pralaimėjimo nuoskaudas. Jam kyla negerų įtarimų ir gausybė retorinių klausimų: „Kur išgaravo „valstybininkų“ kovingumas ir karinis įniršis?“, „Kodėl nestoja petys petin, vyras į vyrą“, „Kur jų ginklai ir skydai?“. „Su skydu arba ant skydo“, – prisimena direktorius spartiečių kario sentenciją. „O kur gali būti sudėti skydai? – klausia savęs direktorius. „Niekur kitur, tik skydinėj“, – ir patraukia į skydinę. Prieš spėdamas įsmukti į ginklavietę (skydinę) direktorius pastebi, kad jį koridoriumi persekioja didžiulė kariauna, tiesiog mina ant kulnų armija priešų. Visi apsimetę žurnalistais su fotokameromis. „Kas prakilniau, ar nusilenkti dūžiams atšiauraus likimo, ar su kardu prieš negandų marias į kovą stot ir jom atsikratyti?“, – mintyse pakartoja direktorius Hamleto dilemą ir įsmunka į skydinę. Skydinė tuščia, matyt, priešininko iš anksto pasirūpinta, kad gynybai neliktų jokių šansų. Priešas apsupa jo tvirtovę ir puola, tad nelieka kitos išeities, tik savo kūnu užremti apsupto miesto vartus. Viduramžiais apsuptos pilys laikydavosi taktikos, kad vieną kitą atakuojantį priešą reikia įsileisti į tvirtovę ir, uždarius vartus, su juo deramai susitvarkyti. „Išmintinga“, – svarsto visuomeninio TV kanalo direktorius. Įsileidžia vieną ir jį „aptvarko“. Po to akimirkai šmėkšteli mintis, kad Lietuva yra teisinė valstybė ir jį ne tik kaip direktorių, bet ir kaip pilietį turėtų saugoti teisėsaugos „organai“.
Paskambina „organų organui“, kuris andai linksminosi jo gimtadienyje, ir nupasakoja apie apsiaustį, kurioje yra įkalintas. Dar priduria, kad negalės rytoj išeiti į darbą, jei tvirtovės apsiaustis nesibaigs. Kaži kokie pareigūnai iš tikro prisistato, pažada tuoj pat jį išlaisvinti iš apgultos tvirtovės, bet direktorius dar nepraradęs kovinės dvasios, o antra vertus, nepasitiki, ar tai nebus priešo pasiųsti provokatoriai su naujai pasiūtomis uniformomis, prisiklijavę senus antpečius. Mūsų laikais atsargumas gėdos nedaro. Don Kichotas puolė net vėjo malūnus, mat rūke visiškai nebuvo aišku, kokiai metafizinei jėgai jie atstovauja. Po įnirtingos ir ilgos gynybos pagaliau atvyko ir tikri angelai sargai, apsmukusiom uniformom, padorūs ir nuolankūs, kurie direktoriui jau nebesukėlė įtarimo. Apsuptį laikiusieji irgi jautė nuovargį, tad leido direktoriui pasitraukti iš tvirtovės (skydinės) į tarnybą, kurioje naujų nurodymų laukė dar neišdavusi direktoriaus ištikima Marytė Melnikaitė – Miliūtė, Matonis ir Virgis Savukynas.
Šios batalinės rinkimų istorijos moralas labai proziškas. Reikėtų ant tos skydinės durų, kurioje visą naktį didvyriškai gynėsi nuo armijos priešų LRT direktorius, prikalti memorialinę žalvario lentelę apie mūšį ir narsią mūsų direktoriaus gynybą. Tų durų vertė šoktels šimteriopai, o pasaulinės finansų krizės laikais tai didelis dalykas.
2008-10-17