Lietuva nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų – amžino eksperimento kraštas. Žadėtosios demokratijos skonio dar ilgai nejausime, juk mūsų valstybės įstatyminės šaknys paremtos tik socialistiniais įstatymais – tegul nekenčiamais, bet tokiais tvirtais. Pas mus, Mažeikiuose, senieji komunistai dar tebėra valdžioj. Jų gebėjimas prisitaikyti ir perduoti savo patirtį jaunesniems yra unikalus. Didžiosios partijos tarpusavyje pasimuša tik per rinkimus. Čia mokama įkalbinėti, pirkti, gąsdinti. Mažeikiuose gražus tarpusavio sutarimas.
Pas mus net drąsiausi Sąjūdžio laikų žmonės, dirbantys valdiškus darbus, – tyli. Verslas – tyli. Jis taip pat priklausomas nuo valdžios, tad geriau patylės arba nusilenks. Apie kitus lieka patylėti. Profsąjungos – silpnos. Net pati gausiausia Mažeikių naftininkų profsąjunga prilygintina Darbo tarybai. Kitos tikslingai naikinamos – grasinimais ir kitais būdais priverčiant trauktis jų narius. Tad ką kalbėti apie paprastą eilinį Lietuvos pilietį, kuris nesugeba suktis, neturi įtakingų giminių, priverstas gyventi iš pašalpų. Norėčiau pakviesti apsilankyti Mažeikių rajono socialinės paramos skyriuje – tai tiesiog arogancijos karalystė. Nes tu esi niekas, valstybės plėšikas… Priedėlis.
Dabar svarbiausias įvykis Lietuvoje – Prezidento rinkimai. Daug kandidatų, kaip niekad. Už ką balsuoti? Už tuos, kurie sunkmečiu pakvietė susiveržti diržus, o biurokratiją, nomenklatūrą – savąjį ramstį – paliko neliestą? Vienas žymus mūsų literatas kartą pasakė: „Valdžios – kaip blusos: keičiasi ant Lietuvos kūno, o biurokratija išlieka“. Jo žodžiai pasitvirtina. Ar balsuosim už tuos, kurie praėjus sunkmečiui, pirmiausia prisiminė save? O juk valstybės pagrindas – eilinis paprastas pilietis. Ar balsuosim už moterį, kuri nusigręžė nuo mažos mergaitės, kuri žodžiais žadėjo kovoti su oligarchija, bet darbais to nepadarė? Ar balsuosim už svetimas svajones ir milijardus skolų? Ar buvęs teisėtvarkos pareigūnas, kalbantis apie teisingumą, yra nuoširdus ir atviras? Juk tiek metų valdžioj – kodėl nieko nepadaryta?
Sėdžiu ir mąstau: taip, valstybė – tai didelė įmonė. Ir norint subalansuoti jos gyvenimą, yra būtini inovatyvūs sprendimai. Ar gali mūsų nomenklatūros mąstymą ir požiūrį į žmogų pakeisti vien mokesčių reforma? Žinot, neįsivaizduoju to Mažeikiuose. Jie prisitaikys, kad išliktų, giedos, kaip reikalauja situacija, o „formaliai“, „dėl akių“ laikydamiesi įstatymų darys, kas jiems reikia.
Vienas buvęs valdžios nuskriaustas mokesčių inspektorius, vėliau labai gražiai sutaręs su Mažeikių valdžia ir dabar turintis šiltą vietelę, kartą mane pavadino „proletariatu be gamyklų“. Esu jautri teisingumui. Negalėjau tylėti po Garliavos įvykių ir pakviečiau mažeikiškius į vaikštynes, už kurias buvau valdžios per teismus nubausta. Tai buvo mano kažkada šeimos rate dar 1999 metais išsakytų minčių patvirtinimas. Tais metais aš su grupe sesių – latvikių – iš Rygos važiavau į Vokietiją. Kirtome Lietuvos sieną ir į autobusą įlipo pasienietis. Maloniai šypsodamasis, kiekvienai padėkodamas, patikrino „sesių“ pasus tik žvilgteldamas į juos, o paėmęs manąjį lietuvišką su pasimėgavimu įspaudė sienos kirtimo datą. „Čakšt!“ – nuaidėjo tyloj per visą autobusą… Dabar sienų seniai nebėra, laisvai važinėjame po platų pasaulį. Bet gyvenam kaip stručiai sukišę galvas į smėlį. Tylim.
Esu apsisprendusi, už ką balsuosiu, – už Naglį Puteikį. Jeigu sergi ir nori gyventi, turi pripažinti savo ligą. Jis drąsiai kalba apie negeroves. Jis kelia į viešumą nepatogias temas. Yra žmonių tai laikančių karu. Bet tai – tik blaivus požiūris į esamą situaciją. Taip, valdžiai tai nereikalinga. Jie įpratę – skaldyk ir valdyk. Tik įvardinę savo ligą galime rasti vaistus nuo jos. Kai kurie Vakarų mokslininkai yra tos nuomonės, kad postsovietinėse šalyse demokratija galima tik po diktatūros. Mus veda jos link. Ir pirmas požymis – tyla, visuotinė tyla, bylojanti apie visuotinę baimę. Niekam nesinori būti apspjaudytam ir sutryptam. Tie, kurie gynė mažąją Deimantę yra tampomi po teismus. Jie paskelbti tautos priešais.
Mus Mažeikiuose suskaičiavo – mūsų, tą 2012 metų gegužės 17-ąją išėjusių į vaikštynes, policijos duomenimis, buvę keturiolika. Todėl man ir buvo iškelta byla. Pirmajame teismo posėdyje su manimi buvo negausus bendraminčių būrys ir Naglis Puteikis. Jis ir dabar su kiekvienu teisiamu už Garliavos įvykius kartu. Taip mus nori sudoroti po vieną, tokia jų taktika – užčiaupti tuos, kurie gali potencialiai pasikėsinti į „jų valdžią“. Ten šilta, ten gera. Jie turi teisę įsakinėti, o dirbti ar moka?
Aš balsuosiu už Naglį Puteikį.
Žmogų, kuris buvo išmestas į gatvę, bet nuo bedarbio sugebėjo pakilti iki Seimo.
Žmogų, kuris pripažįsta savo klaidas.
Žmogų, kuris supranta eilinį Lietuvos pilietį, kaip lygiateisį valstybės narį, o ne „demokratijos priedėlį“.
Esu penkių vaikų mama. Dabar mąstau net ne apie savo ar savo vaikų gerovę – mums teks ją kurti sunkiai dirbant. Apie vaikaičių. Neišduokime savo vaikaičių ateities šiandienos apsisprendimais.