Esu mažas žmogus iš Tautos. Bet pasitelkus mažus žmones keliamos revoliucijos. Tai įrodė mūsų dainuojanti revoliucija, tai įrodė Ukrainos Maidanas. Tautai negražu meluoti. Liaudies išmintis ne be reikalo byloja: „Yla iš maišo išlenda“.
Gyvenu Lietuvos pakrašty. Žiūriu Latvijos laidas. Jos daug ramesnės. Yra ko pasimokyti mūsų politikams. Žiūrėti ir klausyti latvių politikų ginčų yra tiesiog malonu. Vienoje laidoje apie Ukrainą nuskambėjo žodžiai „Tarptautinis valiutos fondas pareikalaus iš Ukrainos teisėsaugos institucijų reformos…“ Ar ne dėl to mūsų prezidentė ir atsisakė šio fondo paslaugų?
Taip, ir ten paprasti piliečiai keiksnoja, jų nuomone, neprotingus valdžios sprendimus. Latvijos situacija daug sudėtingesnė, o kartu ir paprastesnė, nors latvių Latvijoje ir mažiau negu Lietuvoje lietuvių. Jų kitas mentalitetas, jų Dievas arčiau žmogaus. Jie – evangelikai liuteronai. Mes – Romos katalikai. Mūsų Dievas aukštai. Mūsų valdžia aukštai. Mūsų išsilavinęs elitas arogantiškas, niekinantis paprastą eilinį pilietį. Kartais atrodo, kad tie iš aukštai nėra išaugę iš vaikų darželio amžiaus. Nemoka atsakyti už savo veiksmus. Jie kaltę įžvelgia kituose. Ne mūsų partija tai padarė, kita… Tai ne mūsų sprendimai, bet kitų… Kaip maži vaikai, vengiantys bausmės. Žinot, žemaičiuose sakoma: „Kou pats kvep, tou kitą tep.“ Kaip tikėti Jumis, brangieji politikai?
Nejučia kyla ir kitas klausimas: ar mus valdo profesionalai? Tauta akivaizdžiai mato, kaip iš politikos daromas verslas. Tauta kenčia nuo „labai protingų“ „profesionalių“ politikų sprendimų. Politikų, užmiršusių, nežinančių ar ignoruojančių du svarbius pricipus: protingumo ir teisingumo. Apie elementarų padorumą labai dažnai tenka patylėti.
Visais žiniasklaidos kanalais šaukiama: Tauta apgauta! Žemės referendumu siekiama išstojimo iš Europos sąjungos! Bet ar iš tiesų taip? Žemė visada buvo šventas dalykas. Lietuvių genetinėje atmintyje dar gyva žemdirbių patirtis. Valstybė be savo žemės – ne valstybė, o tik kolonija. Kas gali pasakyti, kiek Lietuvos žemių jau parduota užsieniečiams? Oficialiai. O ne oficialiai?
Kalbėkime be užuolankų, konkrečiai. Lietuvos žemė Vakarų piliečiams parduodama ne „seniai“, kaip bando išsisukti kai kurie politikai, bet nuo 1991 metų. Tai faktas. Pačiose gražiausiose, patogiausiose, patraukliausiose vietose. Ir dabar ginčas vyksta ne dėl šių žemių pardavimo, bet dėl įteisinimo užsieniečių vardu. Iš likusios žemės juos nedaug kas domintų. Visas pono Vytauto Landsbergio keliamas triukšmas – dėl parduotos žemės įteisinimo. Kam esate prisižadėję? Ir ko netesėję?
Mums norėjo įteigti, kad oligarchinė anarchija – tai demokratija. Dabar mums norima įteigti, kad dabartinė Vakarų laisvoji rinka vis dar tas pats kažkada egzistavęs laukinis kapitalizmas, kai buvo viskas galima. Bet ar iš tiesų taip yra? Dabar Vakarų laisvoji rinka taip pat iš dalies valdoma. Ten žmogaus nebeengia, kaip tai daroma pas mus. Viskas daug griežčiau reglamentuota, o valstybės pagrindas – žemė – saugoma. Ką gali mums prikišti Vakarų Europa, jei įmones įsteigę jų piliečiai čia dirba supirktas Lietuvos žemes, taigi, naudojasi jomis laisvai. Šiuo atveju mums prikaišioti gali tik spekuliantai, norėję pasipelnyti iš Lietuvos žemių.
Tauta turi teisę pareikšti savo nuomonę bet kuriuo svarbiu klausimu. O žemė lietuviui – šventas dalykas. Ir negąsdinkit mūsų rusais ar Europa. Rusai, kaip ir lietuviai, yra labai įvairūs. Europa labai marga. O už tautinės nesantaikos kiršinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra baudžiama. Gal Jums tai netaikoma? Nenuvertinkit Tautos ir nekelkit politikų virš jos.