Alfa.lt
Lapkričio pradžioje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitiko su jaunaisiais šalies istorikais ir išdėstė savo požiūrį į esminius istorinius įvykius, lėmusius šios valstybės praeitį, dabartį ir ateitį. Ginčytis su tokio masto istorijos mokslų korifėjumi – reikalas labai nedėkingas, tačiau pabandyti galima. Ypač, kai užsiimi ne tik vertinimais, o remiesi ir grynais (ir dažniausiai nepaneigtais) faktais.
Rusijos va(l)dovas kruopščiai atrinktiems istorikams išaiškino veik viską – pradedant Kijevo Rusia baigiant „išlaisvinamuoju“ Krymo susigrąžinimu. Žodžiai (ką ten, ištisos vadovėlinės pastraipos) liejosi lyg lašiniais patepus. „Istorija – tai mokslas, jos negalima, jei žiūrima rimtai, perrašyti“, – bylojo V. Putinas. Ir perrašinėjo, ir perrašinėjo… Vis primindamas, kad Vakarų istorikai nuolatos falsifikuoja pačius svarbiausius Rusijos istorijos puslapius – Didįjį Tėvynės karą, Rusijos ir Ukrainos bei kitų „artimųjų šalių“ (čia, regis, turėtas galvoje postsovietinis naujadaras „artimasis užsienis“, į kurio sąrašus patenka ir Baltijos valstybės) santykius.
Prezidentas prisiminė ir nesibaigiančius ginčus dėl Molotovo–Ribbentropo pakto, kaltinimus, kad Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino Lenkiją. Bet juk pati Lenkija kalta, kad, vokiečiams užėmus Čekoslovakiją, ji irgi atsiriekė dalį šios šalies. Vėliau ir gavo pagal nuopelnus. O ir pats Molotovo–Ribbentropo paktas, ilgiems gūdaus sovietmečio dešimtmečiams lėmęs ir Lietuvos likimą, nebuvo joks blogis. Negi buvo blogai, kad taiki socializmo tėvynė Sovietų Sąjunga nenorėjo su niekuo kariauti. Be to, net ir nujausdama kylančio karo grėsmę, ji tam nebuvo pasiruošusi – tankų Т-34, reaktyvinių raketinių sistemų „katiuša“, vokiečių pramintų Stalino „vargonais“, dar buvo mažokai prisigaminta.
Šį paktą 1990 m. net Rusijos Aukščiausioji Taryba pasmerkė ir paskelbė negaliojančiu Tačiau Rusijoje visiškai nenorima prisiminti dar vieno „pakto“ – 1938 m. lapkričio 11 d. (76-osios metinės!) NKVD viršininkas L. Berija ir Gestapo šefas H. Miuleris pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigota glaudžiai bendradarbiauti siekiant SSRS ir Vokietijos saugumo, klestėjimo, rusų ir vokiečių tautų draugystės. Nesileidžiant į smulkmenas, telieka priminti, kad siaubą visame pasaulyje keliančios nacių koncentracijos stovyklos buvo kuriamos sovietinio Gulago, kuris ištobulintas apie 1930 m., kai nacionalsocialistų Vokietijoje net valdžioje nebuvo, pavyzdžiu ir patirtimi.
Kritikos nelabai atlaiko ir rypavimai, kad „taikusis“ Stalinas nebuvo pasiruošęs karui. Du apie Antrąjį pasaulinį karą rašantys rusų istorikai – Viktoras Suvorovas ir Markas Soloninas, – kurių knygos yra išleistos ir lietuviškai, remdamiesi oficialiais sovietiniais šaltiniais, įrodinėja visiškai priešingai.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
