Jūsų dėmesiui siūlome Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto docento Rimvydo Laužiko svarstymus apie naujausią Švietimo ministerijos iniciatyvą, numatytą Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, – puse ar net visu mėnesiu ilginti mokslo metus.
Faktas: po atostogų vaikai pamiršta dalį to, ką išmoko prieš atostogas.
Priežastis A (žr. ČIA): atostogos yra blogis, dėl to jas reikia trumpinti, o visų geriausia būtų jų visiškai atsisakyti.
Priežastis B (pritarčiau jai): tai kokia yra mokymo kokybė, jei vos per porą mėnesių „iš moksleivių galvų žinios išdulka“?
Tad galvokime ne apie mokslo metų ilginimą, o apie efektyvų darbą esamu laiku.
Taigi:
1. Nemanykime, kad pasaulis stovi vietoje ir jei jau sutvarkėme visus popierius (pvz., parengėme ir paskelbėme „Geros mokyklos koncepciją“), tai dėl to problemų nebeliko. Pasaulis keičiasi ir turime tai matyti bei atsižvelgti ne vien „popieriniais“ sprendimais, bet ir „tikromis realizacijomis“. Tai, kas tiko prieš 30 metų, nebetinka dabar. Pavyzdžiui, kaip mes dabar ruošiamės reiškiniui, kad po 20 metų (maždaug tada, kai dabartiniai pirmokai baigs universitetus), daugumą nekūrybiškų darbo vietų užims robotai? Mums gresia mažų mažiausiai: a) didžiulė bedarbystė; b) drastiškas lėšų, surenkamų iš darbo užmokesčio apmokestinimo, sumažėjimas; c) socialiniu solidarumu paremtos pensijų sistemos griūtis. Ir čia dar viena „kūrybiškos mokyklos strategija“ tikrai nepadės.
2. Atskirkime du ugdymo lygius: akademinį ugdymą, skirtą norintiems studijuoti konkrečius dalykus QS 500 universitetuose (galime vadinti A lygiu, apie jį savo tekstuose ir diskusijoje kalba Saulius Jurkevičius, tačiau Vilniaus licėjus yra išskirtinė, elitarinė mokykla ir jos patirtis labai menkai pritaikoma (ir net neturėtų būti taikoma) visos Lietuvos ugdymo sistemai), nuo bendrojo ugdymo, kurio reikia kiekvienam normaliam Lietuvos piliečiui (galime vadinti jį B lygiu). Juk sutikite – yra skirtumas tarp to matematikos ar lietuvių kalbos žinių lygio, kurio reikia siekiant studijuoti matematiką Oxforde ar lietuvių filologiją VU, ir to lietuvių kalbos ar matematikos lygio, kurio reikia siekiant studijuoti filosofiją Harvarde ar tiesiog siekiant tapti ūkininku, virtuvės šefu, verslininku ar medijų menininku. Taigi – „nemaukime visų ant vieno kurpalio“.
3. B lygyje (tiesiog programose) atsisakykime mažiausiai 50 proc. ugdymo turinio, nes jis tiesiog nereikalingas (jei netikite, paskaitinėkite „Bendrąsias programas“), o A lygį transformuokime pagal modelį, įgalinantį įstoti į QS 100 (jei gebės įstoti į QS 100, tai gebės ir į QS 500).
4. Akademines žinias nustokime laikyti tikslu. Tai tik priemonė aukštesnio lygmens kompetencijoms: kūrybiškumui, informaciniam raštingumui, gebėjimui mokytis visą gyvenimą, gebėjimui spręsti problemas ir t.t. ugdyti. Jei netikite, kad tai gali veikti, pavartykite Suomijos bendrąsias programas.
5. Atsisakykime kalimu pagrįsto mokymo. Sakysite: mokytojai kalti, tedirba kitaip. Manau, jog tai tik apsimetinėjimas, kad problemos nėra. Jei netikite, pavartykite valstybinių egzaminų užduotis ir įvertinkite, kiek jų sprendimui reikia tikro, realaus mąstymo ir kiek jų sprendimui užtenka „tiesiog iškalimo“. „Tiesiog iškalimas“ skatina informacinės bulimijos reiškinį. Štai taip per atostogas „iš moksleivių galvų žinios išdulka“.
6. Neignoruokime Z kartos. Internete rasime net rimtais tyrimais pagrįstų nuomonių, kad tai nekūrybiška, nesusikaupianti, neatsakinga, nesociali ir t.t. karta. Net, jei būtų taip, su šia karta mums vis tiek teks gyventi. Bet, manau, kad yra kitaip: tiesiog mūsų turimi edukologijos, psichologijos, sociologijos tyrimo metodai, tinkami industrinės visuomenės tyrimams, nebeveikia Z kartos atžvilgiu. Tiesiog, pvz., tirdami jų kūrybiškumą, savo metodais nerandame industrinei visuomenei būdingo kūrybiškumo, bet negebame fiksuoti kitokio, būdingo tinklaveikos visuomenei, kūrybiškumo.
7. Investuokime į mokytojus. Daugumą jų (priklausančių X kartai) nuo Z kartos jų mokinių skiria technologinė, ideologinė, kompetencijų ir t.t. praraja, bet dauguma mano žinomų mokytojų yra šaunūs žmonės, tik palikti vieni su savo problemomis (arba, kas taip pat neretai vyksta, jie mokomi tik formaliai, dėl pliusiuko). Taigi, padėkime jiems. Dabar yra kur kas lengviau nupirkti 10 kompiuterių nei investuoti į naują, tinklaveikos visuomenei būdingas mokymo aplinkas ir medžiagą bei tinklaveikai tinkamus metodus (taikomus mokytojų).
8. [įrašykite kiekvienas, savo nuožiūra].