Dalijamės Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės Veidaknygėje paskelbtais įspūdžiais iš Seimo salės tą dieną, kai parlamentarai tarsi svarstė, kaip sustabdyti emigraciją ir pagerinti Lietuvos demografinę padėtį.
Praėjusią savaitę pirmą kartą dalyvavau Seimo plenariniame posėdyje ir negaliu nepasidalinti įspūdžiais iš to renginio.
Buvau kviesta kaip ekspertė padaryti pranešimą, tačiau šie mano įspūdžiai – tai įspūdžiai rinkėjo, kuris (nesinori sakyti, deja) šį Seimą rinko, tai įspūdžiai Lietuvos piliečio, kurio gyvenimas nemaža dalimi priklauso nuo šio Seimo darbo ir sprendimų.
Taigi, pirmas įspūdis: tokios nedisciplinuotos auditorijos aš turbūt nesu mačiusi. Esu dalyvavusi ir pasauliniuose kongresuose, ir rajoninio lygio seminaruose, todėl galiu lyginti. Nedisciplinuotumas ir nesiskaitymas tiek su pranešėjais, tiek su kolegomis, kurie klausosi, tiek su pirmininkaujančiu totalus.
Bet kuriuo momentu (as buvau 2+ valandas) kokie 2–3–4 Seimo nariai kalba telefonu, bent vienas iš jų tai daro garsiai – lyg būtų gatvėje. Tai čia tik tie, kurie telefonu kalba gana demonstratyviai. Kiek kalba pasislėpę ir niekam aplink labai netrukdydami, nežinau.
Tuo pat metu vyksta grupinės diskusijos rateliuose, ir toks ratelis yra ne vienas – ir vienam kampe, ir kitam. Tie rateliai nėra pastovūs – vienas išsisklaido, kitas susikuria. Bet visą laiką tas grupinis darbas vyksta ir nebūtinai tyliai. Tai, kad jie trukdo plenarinio posėdžio pranešėjams ir kalbėtojams, atrodo, nieko nejaudina – lyg taip ir turi būti.
Kai kurie jauni parlamentarai (kažkodėl man susidarė įspūdis, kad jie bando gana nesėkmingai kopijuoti Lordų rūmų atstovus), stovėdami savo vietose ir mosikuodami rankomis, garsiai šnekasi su kolegomis, esančiais už kelių eilių nuo jų – na tokie labai jau sau „faini“ ir atsipūtę. Ir tai nėra klausimai ar komentarai pranešėjui, ne, tai – paraleliniai pašnekesiai.
Bet didžiausią įspūdį paliko Seimo nariai, kurie, sugalvoję, kad reiktų pasikalbeti su už jo sėdinčiu kolega, ramiausiai atsistoja, atsuka nugarą Seimo pirmininkui ir pranešėjams, atsisėda ant kėdės atlošo ir ramiausiai taip šnekasi, ir tai daro ne minutę ir ne dvi. Ir tokių atvejų per tas mano dvi valandas buvo tikrai ne vienas – kai kurie tolėliau (tie mažiau šokiravo), bet vienas – tiesiai priešais Seimo pirmininką. Ir vėl – kitiems Seimo nariams tai neatrodė netinkama.
Kiek iš tų ramiai sėdinčių (man pasirodė, kad tokių mažiau nei pusė) iš tiesų klauso/dirba, o ne naršo kompiuteriuose ar mobiliuose telefonuose – nežinau, iš toli nesimato.
Ir paskutinis pastebėjimas – tai nebuvo išskirtinis kurios nors vienos frakcijos elgesys, ne, tai vyko visoje salėje, visose frakcijose. Ir, bent man taip pasirodė, visi elgėsi taip, lyg tai būtų norma. Na, toks eilinis Seimo posėdis.
Taigi, taigi…. Labai norėčiau tikėti, kad šis mano stebėtas posėdis vis dėlto buvo išskirtinis, netipinis.
Bet jeigu taip elgiamasi ir tuo metu, kai priiminėjami įstatymai ir kiti svarbūs visai Lietuvai sprendimai, tuomet… na, čia jau patys pabaikite.
O tas posėdis buvo apie emigraciją ir Lietuvos demografinę situaciją.