Bernardinai.lt
„Išpuolis Prancūzijoje mus sukrėtė. Privers susimąstyti keletą savaičių, tačiau paskui vėl nugrimsime į visuomenę, kuri jau seniai gyvena atitrūkusi nuo savo šaknų“, – teigia libanietis teologas Robertas Cheaibas. „Žinote, kodėl pralaimime? – tęsia jis, – ne todėl, kad teroristai yra protingesni ar geriau organizuoti… pralaimime, nes esame be šaknų. Mūsų Europa, didinga tarsi Babelio bokštas, tačiau nebesieja savęs su savo krikščioniškomis ištakomis.“
R. Cheaibas, keturių popiežiškųjų Romos fakultetų teologijos docentas, savo mintis išsakė Palerme vykusiame šv. Teresės Avilietės 500 metų jubiliejaus uždarymo renginyje. Apmąstydamas žmogaus, „atkritusio į gyvuliškumą“ būseną, teologas kalba apie gyvenimą anapus savęs, kartu su žvėrimis, kurie, pasak šv. Teresės Avilietės, suka ratus aplink „sielos pilį“. Europa panoro nukirsti savo krikščioniškas šaknis, kurios ją pagimdė, o kaip sakė Ciceronas: „Kas nepažįsta savo praeities, negalės turėti ir ateities.“
Anot R. Cheaibo, kiekvieno žmogaus pašaukimas – antgamtinis, susijęs su Dievu. „Decentralizacija, kurią šiandien išgyvena Europa, – tęsia jis, – yra kenksminga. Neturime ką ginti ar už ką kovoti, gyvename vien ekonomikos ir vartojimo rate, kur svarbiausia – įvaizdis, įsprausti į imanentiškumo ribas, kurios nesuteikia jokio pamato, gebančio peržengti patį žmogų ir jo momentinius poreikius.“ „Vatican insider“ uždavė teologui keletą klausimų.
Ar galime kalbėti apie tarp Vakarų ir Rytų kultūrų egzistuojančią religinių vertybių prieštarą arba jų praradimą?
Turiu tiek Rytų, tiek Vakarų pasaulio patirties. Kalbu savo vardu, tačiau ir savo draugų ar pažįstamų musulmonų, kurie, žvelgdami į Vakarus, apčiuopia vertybių stoką, žmogaus verto gyvenimo koordinačių trūkumą. Situaciją dar sunkina faktas, kad Rytų kultūroje tam tikros vertybės (tikriausiai net klaidingai) tampa absoliučios.
Šiandien esame atsidūrę ypatingoje situacijoje, kurios esmė nėra ginkluota kova, bet vertybių kontrastas. Šį kontrastą aštrina religinė plotmė, karinė plotmė, kurią įgijo kai kurie islamo fragmentai.
Egzistuoja islamas, kuris skelbia taikos religiją ir draudžia žudyti kitus žmones, tačiau egzistuoja – ir empiriškai to nepaneigsi – islamistai, kurie norėtų Alacho dominavimą išplėsti visam pasauliui, atsiliepiant į dievišku laikomą raginimą, cituodami Korano eilutes; šventąjį islamo tekstą savo interpretacijoms pasitelkia tiek vieni, tiek kiti!
O ką siūlome mes vietoj to?
Kai sakome, kad nugalės mūsų vakarietiškos vertybės, ką turime omenyje ir ką išties siūlome?
Šį klausimą užduodu ir pats sau – kadangi kvėpuoju abiem, tiek Rytų, tiek Vakarų kultūrų plaučiais – ir matau, kad pasauliui, kuriame šiuo metu gyvenu, trūksta perspektyvos.
Mūsų rankose – pabiri akmenys, negebantys sudaryti suprantamos ir reikšmingos mozaikos.
Mūsų laimingas nihilizmas, mūsų nesąmoningas džiaugsmas, mūsų silpnoji mintis palieka mus beginklius ir lengvai bet kurios stiprios ideologijos sunaikinamus. Vykstant kovai tarp radikalizmo ir šaknų nebuvimo, pabaiga garantuota ir aiški.
Kiek šiandien gali būti žalingas tikėjimas, išgyventas atsietai nuo tikrovės ir sentimentaliai?
Clive S. Lewiso knygoje „Kipšo laiškai“ įdomu pastebėti, kaip suaugęs velnias sako nepatyrusiam Nelabukui, norėdamas pamokyti jį atitolinimo nuo Dievo meistrystės: „Diskusija pati savaime pažadina globotinio protą, ir kas gali pasakyti, kur jis tada mus nuves? Net jeigu kartais minčių eigą pavyktų iškreipus pasukti savo naudai, tu pamatysi, kad šitaip skatini globotinio įgimtą įprotį domėtis visuotiniais dalykais ir atitraukti jį nuo betarpiškos jausminės patirties.“ Tai reiškia, kad velnio žaidimas, niekio žaidimas, yra siekis atitraukti mus nuo mąstymo tiek apie religijos atmetimą, tiek ir apie jos priėmimą; tokiu būdu atsiranda savotiškas „vulgarusis ateizmas“ – kaip jį vadina kai kurie sociologai bet teologai, studijuojantys ateizmo reiškinį – greta buldozerinio, dramatiškojo, refleksuoto ateizmo.
Tą patį galima pasakyti ir apie tikintį žmogų, kuris gyvena savo pasaldintu tikėjimu, nesiekdamas visapusiškai įtraukti kritinį mąstymą bei protą, ne vien jausmus – jis gali tapti tiek neapibrėžtu sentimentalistu, tiek ir radikaliu fundamentalistu, abiem atvejais prasilenkdamas su tikrąja paties tikėjimo reikšme.
Be to, tikintis „daug-mažistas“ gali tapti papiktinimo akmeniu ir kitiems tikintiesiems.
Kalbant šia tema, manau, kad labai svarbią skirtį mums padovanojo ateistas filosofas Nobertas Bobbio pasakydamas: „Aš reikšmingą skirtumą įžvelgiu ne tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, bet tarp mąstančiųjų ir nemąstančiųjų; tai yra tarp tų, kurie susimąsto dėl įvairių „kodėl?“, ir tų abejingųjų, kurie nesusimąsto.“
Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė