Prieš 33 metus iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis įvykusioje autoavarijoje žuvo viena žymiausių Lietuvos dvasinės rezistencijos asmenybių – kunigas Juozas Zdebskis (1929 m. gegužės 10–1986 m. vasario 5 d.).
„Nebijokite tų, kurie žudo kūną,
o negali užmušti sielos“ (Mt 10, 28)
Kunigui Juozapui Zdebskiui
Tai ne putino uogos ant sniego,
O žmogaus širdies kraujo lašai.
Juodas keršto šešėlis pabėgo,
O ko tu, Lietuva, beprašai
Atsiklaupus prie iškasto kapo –
Apledėję vasario grumstai –
Jis atidavė viską – jis tapo
Alkaniesiems maistu, kaip Tasai
Kurį Dievui kasdien ant altoriaus
Jis aukojo už vargšų žaizdas
(Jas išplėšė spygliuotosios tvoros,
Ak, ir nuodėmės gilino jas).
Mums ir Tau jisai davė, Tėvyne,
Kūną, kraują – kaip Kristus tąnakt –
Valgyk, gerk tartum duoną ir vyną,
Nepaliauki krūtinėse plakt!
Ir kaip šventą Komuniją lūpos
Kapas paslepia kūną – gūdu,
Vienos žaizdos – tarytum prie stulpo
Jį nuplakdino Romos būdu.
Juodas bailio šešėlis jau bėga.
Prisikėlusio Kristaus prašai –
Tegul bus kraujo uogos ant sniego
Lietuvos atpirkimo lašai.
1986 m. spalio 18 d.
Iš eilių rinkinio „Benamės svajos“. Kaunas: „Naujasis lankas“, 2014.
Kunigas Juozas Zdebskis po įkalinimo (nuteistas už okupacinės valdžios draustą vaikų mokymą tikybos). Nuotrauka iš asmeninio kunigo Roberto Grigo archyvo.