Amerikiečiams koktu nuo politikos. Tik 13 procentų pritaria Kongreso darbui, rekordiškai žemas rezultatas. Prezidento reitingai taip pat arti grindų.
Didelė visuomenės dalis nesivargina net balsuoti. Tik 57,5 procento iš registruotų rinkėjų atidavė savo balsus 2012 metų prezidento rinkimuose.
Kalbant paprastai, amerikiečiai jaučiasi bejėgiai ir daro prielaidą, kad politinio žaidimo rezultatas yra iš anksto nulemtas. Tai kam rūpintis?
Nauja Princetono universiteto ir Northwestern universiteto mokslininkų Martino Gilenso ir Benjamino Page’o studija, kuri netrukus bus paskelbta, patvirtina blogiausius įtarimus.
Gilensas ir Page’as detaliai išanalizavo 1799 politinius sprendimus, aiškindamiesi, kokią įtaką juos priimant turėjo ekonominis elitas, verslo grupės, plačiosios visuomenės interesų grupuotės ir eiliniai piliečiai.
Jų išvada: „Eilinių Amerikos piliečių preferencijos padarė menkutę, artimą nuliui, statistiškai nereikšmingą įtaką viešosios politikos sprendimams.“
Vietoje to įstatymų leidėjai atsižvelgia į turtingų individų ir verslo intereso reikalavimus – tų, kurie labiausiai užsiima lobistine veikla ir kurie turi giliausias kišenes politinių kampanijų finansavimui.
Luktelėkite minutėlę prieš sakydami „Be abejo!“. Gilenso ir Page’o duomenys paimti iš 1981–2002 metų laikotarpio. Tai laikotarpis iki to momento, kada JAV Aukščiausiasis Teismas atidarė šliuzus stambiajam kapitalui dalyvauti politinėse kampanijose sprendimu „Citizens United“ byloje, prieš stambiojo kapitalo steigiamus SuperPAC (angl. PAC – political action comitee – „politinės akcijos komitetas“ – vert. past.), prieš pagalbą Wall Streetui („Wall Street bailout“ – Kongreso 2008 m. patvirtinta JAV vyriausybės programa, kuria buvo suteikta finansinė parama stambiesiems bankams, nukentėjusiems nuo nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo – vert. past.)
Taigi, tikėtina, kad dabar reikalai dar blogesni.
Bet ar eilinis pilietis kada nors turėjo daug galios? Žymus žurnalistas ir komentatorius Walteris Lippmanas 1922 metais išleistoje knygoje „Visuomenės nuomonė“ argumentavo, kad plačioji visuomenė neišmano viešosios politikos ir jai politika nerūpi. Visuomenės pritarimas esąs elito „pagamintas“ ir jo manipuliuojamas. „Daugiau nebeįmanoma […] tikėti į pradinę demokratijos dogmą“, – apibendrino W. Lippmanas.
Tačiau Amerikos demokratija atrodė atspari palyginti su kitomis šalimis, kuriose dvidešimto amžiaus pirmojoje pusėje įsitvirtino komunistiniai arba totalitariniai režimai.
Politologai po Antrojo pasaulinio karo mintijo, jog nors atskirų amerikiečių balsai mažai ką reiškia, dauguma žmonių priklauso įvairiausioms interesų grupėms ir yra įvairių organizacijų – klubų, asociacijų, politinių partijų, profsąjungų – nariai, o į pastarąsias organizacijas politikai atsižvelgia.
„Interesų grupių pliuralizmas“, kaip tada jis buvo vadinamas, nukreipiąs atskirų piliečių požiūrius ir darąs Amerikos demokratiją veiksmingą.
Dar daugiau – didžiųjų korporacijų ir Wall Streeto politinė galia esanti atsveriama profesinių sąjungų, žemės ūkio ir prekybos kooperatyvų bei mažųjų bankų galios.
Ekonomistas Johnas Kennethas Galbraithas tą reiškinį pritariamai pavadino „atsvaros galia“. Šie alternatyvūs galios centrai užtikrinę, kad gausi Amerikos vidurinioji klasė gavo reikšmingą dalį turto iš tuo metu vykusio ekonomikos augimo.
Pradedant 1980 metais kažkas pasikeitė iš esmės. Ne tik stambiosios korporacijos ir turtingi asmenys tapo politiškai galingesni, kaip užfiksavo Gilensas ir Page’as. Tuo pat metu ėmė nykti kitos interesų grupės.
Eilinių piliečių dalyvavimas organizacijose ėmė menkti, nes amerikiečiai tam galėjo skirti vis mažiau laiko. Kai algos ėmė stagnuoti, dauguma žmonių turėjo skirti vis daugiau laiko, kad sudurtų galą su galu. Prie to priskirtinas ir žmonų bei motinų laikas – jos ėmė dalyvauti darbo rinkoje, kad papildytų šeimų pajamas.
Tuo pat metu nusmuko narystė profsąjungose, nes korporacijos pradėjo perkelti darbo vietas į užsienį ir ėmė priešintis profsąjungų steigimui. (Ronaldas Reaganas, atleidęs streikuojančius skrydžių kontrolės darbuotojus, padėjo įteisinti šiuos siekius)
Kiti „atsvaros galios“ centrai – prekybininkai. Žemės ūkio kooperatyvai, vietiniai ir regioniniai bankai taip pat užleido vietą prekybos tinklams, didžiajam agroverslui ir Wall Streetui. Ekonomikos dereguliacija jų likimą tik įtvirtino.
Tuo pat metu partijos nustojo atstovauti daugumos rinkėjų pozicijoms. Politinių kampanijų kaštai augo, ir partijos iš vietinio bei valstijų lygmens organizacijų, paremtų piliečių naryste, pavirto nacionalinio masto lėšų rinkimo mechanizmais.
Mes įžengėme į ydingą ratą – jam veikiant politinė galia vis labiau sutelkiama pinigingo intereso labui, gautą galią jis ir toliau nukreipia savo naudai – gauna mokesčių sumažinimą, mokestines skyles, gauna naudos iš subsidijų korporacijoms ir laisvos prekybos sutarčių, naikina socialinės rūpybos tinklus, įveda profsąjungų atžvilgiu priešiškus įstatymus, menkina viešąsias investicijas.
Šie veiksmai toliau koncentruoja ekonominę naudą visuomenės viršūnėlės rankose, o Amerikos dalis didžioji negauna nieko.
Nieko nuostabaus, kad amerikiečiai jaučiasi bejėgiai. Nieko nuostabaus, kad mums koktu nuo politikos ir daugelis iš mūsų net nebalsuoja.
Bet jei mes apleidžiame politiką, mes sudoroti. Bejėgiškumas tampa pati savaime išsipildančia pranašyste.
Vienintelis būdas pasiekti, kad demokratija ir ekonomika vėl imtų funkcionuoti, yra vėl tapti politiškai aktyviems, tapti organizuotiems ir mobilizuotiems.
Mes turime įsteigti naują „atsvaros galią“.
Pinigingas interesas daro tai, ką jis daro geriausiai – pinigus. Likusiems reikia daryti tai, ką mes galime daryti geriausiai – naudotis mūsų žodžiais, mūsų energija, ir balsais rinkimuose.
Trumpai apie autorių: Robertas Reichas – amerikiečių mokslininkas ekonomistas, daugelio knygų autorius, politikas ir politikos komentatorius, dirbęs prezidentų G. Fordo ir J. Carterio administracijose, prezidento B.Clintono kabinete 1993–1997 metais užėmęs Darbo ministro postą.
Iš anglų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas