Robertas Reichas. Amerikos demokratijos negalia

Amerikiečiams koktu nuo politikos. Tik 13 procentų pritaria Kongreso darbui, rekordiškai žemas rezultatas. Prezidento reitingai taip pat arti grindų.

Didelė visuomenės dalis nesivargina net balsuoti. Tik 57,5 procento iš registruotų rinkėjų atidavė savo balsus 2012 metų prezidento rinkimuose.

Kalbant paprastai, amerikiečiai jaučiasi bejėgiai ir daro prielaidą, kad politinio žaidimo rezultatas yra iš anksto nulemtas. Tai kam rūpintis?

Nauja Princetono universiteto ir Northwestern universiteto mokslininkų Martino Gilenso ir Benjamino Page’o studija, kuri netrukus bus paskelbta, patvirtina blogiausius įtarimus.

Gilensas ir Page’as detaliai išanalizavo 1799 politinius sprendimus, aiškindamiesi, kokią įtaką juos priimant turėjo ekonominis elitas, verslo grupės, plačiosios visuomenės interesų grupuotės ir eiliniai piliečiai.

Jų išvada: „Eilinių Amerikos piliečių preferencijos padarė menkutę, artimą nuliui, statistiškai nereikšmingą įtaką viešosios politikos sprendimams.“

Vietoje to įstatymų leidėjai atsižvelgia į turtingų individų ir verslo intereso reikalavimus – tų, kurie labiausiai užsiima lobistine veikla ir kurie turi giliausias kišenes politinių kampanijų finansavimui.

Luktelėkite minutėlę prieš sakydami „Be abejo!“. Gilenso ir Page’o duomenys paimti iš 1981–2002 metų laikotarpio. Tai laikotarpis iki to momento, kada JAV Aukščiausiasis Teismas atidarė šliuzus stambiajam kapitalui dalyvauti politinėse kampanijose sprendimu „Citizens United“ byloje, prieš stambiojo kapitalo steigiamus SuperPAC (angl. PAC – political action comitee – „politinės akcijos komitetas“ – vert. past.), prieš pagalbą Wall Streetui („Wall Street bailout“ – Kongreso 2008 m. patvirtinta JAV vyriausybės programa, kuria buvo suteikta finansinė parama stambiesiems bankams, nukentėjusiems nuo nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo – vert. past.)

Taigi, tikėtina, kad dabar reikalai dar blogesni.

Bet ar eilinis pilietis kada nors turėjo daug galios? Žymus žurnalistas ir komentatorius Walteris Lippmanas 1922 metais išleistoje knygoje „Visuomenės nuomonė“ argumentavo, kad plačioji visuomenė neišmano viešosios politikos ir jai politika nerūpi. Visuomenės pritarimas esąs elito „pagamintas“ ir jo manipuliuojamas. „Daugiau nebeįmanoma […] tikėti į pradinę demokratijos dogmą“, – apibendrino W. Lippmanas.

Tačiau Amerikos demokratija atrodė atspari palyginti su kitomis šalimis, kuriose dvidešimto amžiaus pirmojoje pusėje įsitvirtino komunistiniai arba totalitariniai režimai.

Politologai po Antrojo pasaulinio karo mintijo, jog nors atskirų amerikiečių balsai mažai ką reiškia, dauguma žmonių priklauso įvairiausioms interesų grupėms ir yra įvairių organizacijų – klubų, asociacijų, politinių partijų, profsąjungų – nariai, o į pastarąsias organizacijas politikai atsižvelgia.

„Interesų grupių pliuralizmas“, kaip tada jis buvo vadinamas, nukreipiąs atskirų piliečių požiūrius ir darąs Amerikos demokratiją veiksmingą.

Dar daugiau – didžiųjų korporacijų ir Wall Streeto politinė galia esanti atsveriama profesinių sąjungų, žemės ūkio ir prekybos kooperatyvų bei mažųjų bankų galios.

Ekonomistas Johnas Kennethas Galbraithas tą reiškinį pritariamai pavadino „atsvaros galia“. Šie alternatyvūs galios centrai užtikrinę, kad gausi Amerikos vidurinioji klasė gavo reikšmingą dalį turto iš tuo metu vykusio ekonomikos augimo.

Pradedant 1980 metais kažkas pasikeitė iš esmės. Ne tik stambiosios korporacijos ir turtingi asmenys tapo politiškai galingesni, kaip užfiksavo Gilensas ir Page’as. Tuo pat metu ėmė nykti kitos interesų grupės.

Eilinių piliečių dalyvavimas organizacijose ėmė menkti, nes amerikiečiai tam galėjo skirti vis mažiau laiko. Kai algos ėmė stagnuoti, dauguma žmonių turėjo skirti vis daugiau laiko, kad sudurtų galą su galu. Prie to priskirtinas ir žmonų bei motinų laikas – jos ėmė dalyvauti darbo rinkoje, kad papildytų šeimų pajamas.

Tuo pat metu nusmuko narystė profsąjungose, nes korporacijos pradėjo perkelti darbo vietas į užsienį ir ėmė priešintis profsąjungų steigimui. (Ronaldas Reaganas, atleidęs streikuojančius skrydžių kontrolės darbuotojus, padėjo įteisinti šiuos siekius)

Kiti „atsvaros galios“ centrai – prekybininkai. Žemės ūkio kooperatyvai, vietiniai ir regioniniai bankai taip pat užleido vietą prekybos tinklams, didžiajam agroverslui ir Wall Streetui. Ekonomikos dereguliacija jų likimą tik įtvirtino.

Tuo pat metu partijos nustojo atstovauti daugumos rinkėjų pozicijoms. Politinių kampanijų kaštai augo, ir partijos iš vietinio bei valstijų lygmens organizacijų, paremtų piliečių naryste, pavirto nacionalinio masto lėšų rinkimo mechanizmais.

Mes įžengėme į ydingą ratą – jam veikiant politinė galia vis labiau sutelkiama pinigingo intereso labui, gautą galią jis ir toliau nukreipia savo naudai – gauna mokesčių sumažinimą, mokestines skyles, gauna naudos iš subsidijų korporacijoms ir laisvos prekybos sutarčių, naikina socialinės rūpybos tinklus, įveda profsąjungų atžvilgiu priešiškus įstatymus, menkina viešąsias investicijas.

Šie veiksmai toliau koncentruoja ekonominę naudą visuomenės viršūnėlės rankose, o Amerikos dalis didžioji negauna nieko.

Nieko nuostabaus, kad amerikiečiai jaučiasi bejėgiai. Nieko nuostabaus, kad mums koktu nuo politikos ir daugelis iš mūsų net nebalsuoja.

Bet jei mes apleidžiame politiką, mes sudoroti. Bejėgiškumas tampa pati savaime išsipildančia pranašyste.

Vienintelis būdas pasiekti, kad demokratija ir ekonomika vėl imtų funkcionuoti, yra vėl tapti politiškai aktyviems, tapti organizuotiems ir mobilizuotiems.

Mes turime įsteigti naują „atsvaros galią“.

Pinigingas interesas daro tai, ką jis daro geriausiai – pinigus. Likusiems reikia daryti tai, ką mes galime daryti geriausiai – naudotis mūsų žodžiais, mūsų energija, ir balsais rinkimuose.

robertreich.org

Trumpai apie autorių: Robertas Reichas – amerikiečių mokslininkas ekonomistas, daugelio knygų autorius, politikas ir politikos komentatorius, dirbęs prezidentų G. Fordo ir J. Carterio administracijose, prezidento B.Clintono kabinete 1993–1997 metais užėmęs Darbo ministro postą.

Iš anglų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Taigi

Amerikoje niekada demokratijos nebuvo, kaip ir Lietuvoje. Dabar ten diktatūra stiprėja, kaip ir Lietuvoje.

Vytautas Ju.

↔ Tai o kam skirtos tos rinkiminės kampanijos, kad ateitų bent jau minimalus balsuotojų skaičius, nes priešingu atveju, iš tos „demokratijos“ liks tik akivaizdus balionas. ↔ „Daugiau nebeįmanoma […] tikėti į pradinę demokratijos dogmą“, – apibendrino W. Lippmanas“. Demokratija visada buvo dogma, niekas jos realiame gyvenime nematė ir nematys. Sveiko proto žmogus niekada dogmomis netikėjo ir netikės. Jei ir buvo galima kada nors terminą „demokratiją“ su kuo nors sieti realiame gyvenime, tai profsąjunginis judėjimas, ypač, prostitučių maištas Amerikoje kai linksmybių namų „madamos“ tapo manufaktūrinėnkėmės, bet ir tai, tas judėjimas vyko tiek, kiek jis buvo leidžiamas. ↔ Ar daug įtakos turi profsąjungos Lietuvoje, t. y. ar Lietuva turi ką nors bendro su demokratija? ↔ O įtaką rinkimuose mes tikrai galėtume daryti,… Skaityti daugiau »

Kaip atsvara

vystosi islamo naujoji valstybė.Be dvasinės,o jau ką kalbėti be fizinės,pusiausvyros ši žemė neegzistuotų.Tas pats ir Lietuvoje.Dabar per LRT N.Maliukevičius pasakė,kad Lietuvoje yra nepatenkintųjų valdžia kasta.Ją reikia patraukti.Kaip patrauks,-prievartiniu būdu galima patraukti tik fizinį kūną.Kaip senas tėvas sakydavo,-mane, vaikai, galima tik parstumt,bet ne apgaut.Sielos nelaimėjus viskas yra tik saviapgaulė.Reikia ištaisyti daug neteisingų bylų.Laukia juodas darbas.Ar tingi valdžia jį dirbs?Rusija laukia.Pusiausvyra.

Tomas

Amerikos jėga tokie žmonės kaip Reichas. Mokslininkai, politikai, kurie tiki laisve, sako tiesą ir gina žlungančią demokratiją nuo modernios oligarchijos.
Tai yra atsvara.
Lietuvoje kaip Rusijoje dauguma mokslininkų, politikų, žurnalistų prisitaiko prie oligarchinio-nomenklatūrinio valdymo, jį aptarnauja.

Jį aptarnauja visi „taigiai”, kurie skleidžia netikėjimą laisve ir demokratija.

Demokratiją reikia

gydyti.Kodėl amerikiečiai nereikalauja referendumų.Aptingę?

Štaigi to  Taigi

Be Amerikos demokratijos Europa greičiausiai dabar būtų pusiau nacių, pusiau bolševikų, rudai raudona.
Be Lietuvos demokratijos būtume Sovietija, o mūsų vaikai dabar būtų slapta vežami kariauti į Rytų Ukrainą ir grįžtų „kroviniais”.

gudi giria

Atsiminkit laisves,demokratijos pasauly nera,is virsaus nuleidziama kabutese demokratija,tai apsurdas.Demokratija,laisves tada kada zmones siulo atstovus I tautos atstovybe ir renka visose grandyse ministerijos,prokuratura ir visur kitur,kur tauta matys reikalinga ir jeigu yra butinybe atsauke veike referendumai.Tada ir karai pasibaigs ir tik tada zmonija prades gyventi tiesoje,ko pasauly turbut nera buve,o su tom laisvem vakaru,tai juokas pro asaras,tai pragaras.

Canada to gudi giria

Kai laisves nera smegenyse ir sirdyje, jos nerandi ir pasaulyje, a ne?
Paaiskink kanadenui, sveicarui, prancuzui, norvegui, kad laisves nera. Smagiai pasijuoks.
Bolseviku tezes, jog laisves nera, gali kalti galvon rusams ir baltarusiams. Gal da kuris patikes.

kanadėnams

Kai „The New York Times“ vykdantysis direktorius Bill Keler atskleidė, jog Baltieji rūmai seka Belgijos telekomo finansinius sandorius, buvo paleista šmeižto kampanija. (Nuoroda pabaigoje 51 min. 30 sek.). To paties laikraščio reporteris Nicholas Kristof: „…po 9/11 piliečių teisės pastoviai spaudžiamos“. ↔ General James Cullen, retired chief judge of U.S. army apie tuos pačius įvykius: „…svarbiausi yra priversti žmones bijoti, valstybę paversti uždara visuomene (cloused society). Tai nauja diktatūros forma“. „…mes paklydome, mums reikia grįžti atgal“. Kritika pervardijama į šnipinėjimą, kritikas tampa šnipu. Už „treason“ – 10 metų kalėjimo, pagal 1917-06-15 „Espionage act“. ↔ „Finding the sleeper cells“ published by Richard A. Clarke (2005m.): „Invoke an internals and external Threat“ , „9/11 – pagrindinis uždavinys baimė ir saugumo jausmo praradimas, kas… Skaityti daugiau »

ale,

„Vienintelis būdas pasiekti, kad demokratija ir ekonomika vėl imtų funkcionuoti, yra vėl tapti politiškai aktyviems, tapti organizuotiems ir mobilizuotiems.”

– Kažkoks pamišimas su ta demokratija. Demokratija iš principo negalima, jei be vaidybos. O idealizuoti ją yra prasmė tik tam, kad manipuliuoti liaudies vardu.

10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top