Bernardinai.lt
Roberto Catalano – teologijos daktaras, tarpreliginio dialogo ekspertas, italų internetinio portalo „Cittanuova.it“ bendradarbis, universitetinio instituto „Sophia“ dėstytojas.
Prieš kurį laiką rašiau apie būtinybę pateikti mediatinį atsaką terorizmui, – prabėgo beveik dveji metai, per kuriuos žiniasklaida mėgavosi žudikais, parodydama tai, kas baisiausia jų rankomis buvo įvykdyta, svaidydamasi anatemomis ir karo skelbimais islamui bei musulmonams, bombarduodama visu tuo žinių laidose ir nesibaigiančius televiziniuose debatuose, pasikartojančiuose iki negalėjimo.
Pagaliau pasirodė ženklas, einantis prieš srovę. Išties daugybė leidinių nusprendė nebepalikti teroristams erdvės. Man atrodo, labai vertinga tai, ką prieš porą dienų parašė Mario Calabresi, italų dienraščio „La Repubblica“ redaktorius, publikacijoje, pavadintoje: „IS, štai kodėl nerodome tų vaizdų“ (Is, ecco perché non mostriamo quelle immagini). „Atsakomybė – rašo – reiškia išmesti islamo valstybės išplatintą vaizdo įrašą, kuriame du teroristai prisiekia ištikimybę džihadui. Pateikti paaiškinimų ir kontekstą, daugiau naudotis galva nei pilvu.“
Kaip tik čia ir glūdi reikalo esmė: naudoti galvą. Turime pripažinti, kad ligi šiol, per mažai tą darėme. Esame visi kalti, tiek tie, kurie naujienas paleido į eterį, nesusimąstydami ir norėdami vien geriau parduoti produktą, žadindami siaubą, tiek ir tie, kurie tai darė, leisdami, kad jais manipuliuotų, paklusdami žaidimo taisyklėms tų, kurie nori šito karo.
Tačiau kalti esame taip pat ir mes, arba bet kuriuo atveju visi tie, kurie bejėgiškai leidosi manipuliuojami, leisdami, kad reaguotų pilvas ar paprasčiausias jausmas.
Man atrodo esmingai svarbu, kad toks vienas skaitomiausių Italijos dienraščių kaip „La Repubblica“ nusprendė paklausti savęs ir diskutuoti „apie tai, kiek dera publikuoti teroristų bei jų vykdomų nusikaltimų nuotraukas“. Iš šios diskusijos kilęs sprendimas – vengti pirmuosiuose laikraščio puslapiuose jaunų teroristų nuotraukų – teikia padrąsinimą, kad gal pamažu bręsta strategija, kaip sąmoningiau r konstruktyviau naudotis žiniasklaida bei socialiniais tinklais. Kaip neretai nutinka šiuose mediaciniuose procesuose, kiti leidiniai padarė tą patį sprendimą, pavyzdžiui, „Le Monde“, BFMTV – didžiausią auditoriją turintis naujienų kanalas, radijas „Europe 1“, o televizija „France 24“ nusprendė pikseliuoti džihadistų veidus, neskelbti jų vardų. Katalikų dienraštis La Croix“ minės tik inicialus.
Mano galva, tai svarbūs pasirinkimai kovos su terorizmu XXI amžiuje strategijoje. Būtent valandų valandas žiūrovams peršami vaizdai, su smulkiausiomis detalėmis po kiekvieno didesnio išpuolio, įvykdyto Europoje – visai kas kita, jeigu įvykiai yra Sirijoje, Afganistane, Irake ir t. t. – išties veikia kaip mirtinas detonatorius, kurį išjudina iškrypę mechanizmai, sukuriantys paniką ir socialinį nestabilumą.
Tokiame pasaulyje kaip Europa, kuriam būdingas tapatybės trūkumas, glūdintis beveik pačioje jos sandaroje ir pasireiškiantis ypač naujojoje kartoje, kur susiduriama su jaunimo iš priemiesčių integracijos problemomis, su baimėmis ir paranojomis migracijos klausimu, kurias kuria politinės partijos, įgudusiai ir be skrupulų pasitelkdamos dėl galios įtvirtinimo, siaubą keliantys vaizdai, kokių pamatėme iškilus ISIS, nepadarė nieko daugiau kaip tik sukūrė naujų smurto herojų ir žiaurumą, kurie neturėjo nieko arba mažai ką bendro su religiniais klausimais.
Dėl to, man atrodo, ir padrąsina numatomas įstatymo projektas, kurį Prancūzijoje parėmė tiek kairė, tiek dešinė, išlaikyti teroristų anonimiškumą. Tuo tarpu peticija, siekianti to paties tikslo, jau surinko 80.000 parašų.
Kas nutiks? Pamėginkime įsivaizduoti.
Asmenys, vykdantys šiuos kriminalinius ir kruvinus veiksmus dėl paprasto emuliacijos ar tariamos kankinystės akstino, sulaukiančio visuotinio žiniasklaidos dėmesio, liks paprastas „niekas“, padaręs pasibjaurėtiną nusikaltimą. Kitaip tariant, teroristai liks nusikaltėliais, tačiau anonimais, beveidžiais ir bevardžiais. Kas norėtų sekti jų pėdomis arba juos imituoti? Tam tikra motyvacija, be abejonės, nusilps.
Noriu tik pabrėžti, kad šiame procese praradome dvejus metus, kol susivokėme, kaip derėtų pozityviai reaguoti į šį žudymo šėlsmą. Dabar, kai keletas žiniasklaidoje dirbančių vyrų ir moterų nusprendė pakeisti kursą ir padaryti drąsius sprendimus, – kaip dera piliečiams ir krikščionims, – man atrodo, kad esame pašaukti savęs paklausti, ar nėra būtina juos paremti, kad procesas vyktų sparčiau ir lengviau? Esu įsitikinęs, kad galų gale – nors to jokiu būdu nepakankama nugalėti terorizmui, kuris laiko savo rankose šio „asimetrinio karo“ arba „karo, vykstančio gabalais“, vadeles, – tai privers pakeisti taktiką arba bent jau peržiūrėti dabartinę. Pirmiausia, manau, galėsime į situaciją pažvelgti su didesne psichine ir emocine pusiausvyra.
Parengta pagal „Cittanuova.it“