Bernardinai.lt
Politika yra kasdienės improvizacijos reikalas ir dažnai atrodo, kad pagrindinės politinės partijos vadovaujasi ne kokia nors jų veiksmus pateisinančia filosofija, o tik troškimu išlikti valdžioje. Kad ir koks būtų teisingas šis teiginys, mes žinome, kad Leiboristų partija išaugo iš kitokio požiūrio į visuomenę ir, norėdama pateisinti tai, ką daro, vis dar gali remtis lygybės ir socialinio teisingumo idėjomis. Ar tą patį gali daryti ir toriai? Ar yra kokia nors politinė filosofija, kuri apimtų tikslus ir siekius tų, kuriuos mes vadiname „konservatoriais“, ir ar partija vis dar paklūsta šiai filosofijai? Taip dienraštyje „The Guardian“ rašo filosofas Rogeris Scrutonas.
Mano paties požiūriu, tokia filosofija egzistuoja ir partija jai paklustų, jei tik vadovautųsi įpročiu apmąstyti dalykus. Tačiau mąstymas konservatoriams yra nedažnas ir rizikingas užsiėmimas.
Taip yra ne todėl, jog jie yra kvailesni už savo konkurentus socialistus ar liberalus, nors Johnas Stiuartas Millis garsiai apskelbė, kad jie būtent tokie. Taip yra todėl, kad jie mano, jog gera valdžia yra įsišaknijusi ne abstrakčiose idėjose, o konkrečiose situacijose, o konkrečias situacijas yra sunku suvokti. Tokios abstrakčios idėjos kaip lygybė ir laisvė pasižymi apgaulingu skaidrumu ir gali būti pasitelktos išvedant patinkančias teoremas kaip kad Jeano-Jacqueso Rousseau ar Johno Rawlso atveju. Tačiau jų taikymas kelia problemų: kaip ir kam? Kuri žmonių grupė turi būti padaryta lygesnė ir kas turi būti padarytas laisvesnis? Tai yra klausimai, į kuriuos jau nebegalima atsakyti abstrakčiai. Tai yra tapatybės klausimai: kas mes esame ir kodėl mes apskritai galime vartoti įvardį „mes“ siekdami apsibrėžti.
Konservatoriams visi ginčai dėl teisės, laisvės ir teisingumo vyksta konkrečioje egzistuojančioje istorinėje bendruomenėje. Politikos pamatas, jų nuomone, yra prisirišimas – motyvas, kuris susieja žmogų su konkrečia vieta, papročiais, istorija ir žmonėmis. Kai socialistai žada lygesnę visuomenę, jie kalba apie mus. Kai liberalai žada išplėsti žmogaus teisių sąrašą, jie omenyje turi teises, kuriomis mes džiaugiamės.
Politikos kalba yra kalbama daugiskaitos pirmuoju asmeniu, ir konservatoriams politikų užduotis ir yra siekis išlaikyti, kad šis daugiskaitos pirmasis asmuo išliktų. Be jo įstatymai tampa svetimu iš išorės primestu dalyku, ne mūsų, bet jų, lygiai kaip įstatymai, primesti mus užkariavusios galybės. Konservatoriai nėra reakcionieriai. Kaip teigė Edmundas Burke’as, „mes privalome reformuoti, norėdami išsaugoti“. Arba, pasitelkiant labiau šiuolaikišką posakį, mes turime prisitaikyti. Tačiau prisitaikymas reiškia išlikimą, o išlikimas reiškia išsaugotą tapatybę.
Labai lengva atmesti konservatizmą dėl universalių Apšvietos idealų. Tačiau valdžios yra renkamos konkrečių žmonių konkrečiose vietose ir jos turi patenkinti pamatinius žmonių poreikius, tarp kurių yra ir pats svarbiausias poreikis susisaistyti su kaimynais abipusiais tarpusavio pasitikėjimo saitais. Jei atsisakysime išlaikyti šį „konkretūs žmonės konkrečioje vietoje“, tai tuomet visi politiniai principai taps beprasmiai, nes nebebus bendruomenės, kuri turėtų interesą jiems paklusti. Štai kodėl visuose mūsų valstybės pokario debatuose konservatoriai pabrėžė valstybės gynybą, sienų išsaugojimą ir tautos vienybę. Štai kodėl jie dabar žengia į abejonės pačiais savimi laikotarpį, nes tauta dezintegruojasi į savo istoriškai nusistovėjusius segmentus, o europinis reguliavimas panaikina mūsų sienas.
Konservatizmas lengvai nedera su abstrakčiais idealais. Ir daugumai jo gynėjų konservatizmas visų pirma reiškia įtarumą idealų atžvilgiu. Juk socialistų lygybės idealas atvedė prie įsitikinimo, kad patriotizmas yra rasizmas, o prisirišimas prie nusistovėjusio gyvenimo būdo yra tiesiog neteisinga diskriminacija tų, kurie tokiu gyvenimo būdu nesivadovauja. Viso to rezultatas buvo visuomenės kantonizacija „multikultūralizmo“ vardan. O liberalų visuotinių žmogaus teisių idealas lygiai taip pat susilpnino prisirišimą, nes prisirišimas yra diskriminacijos forma, kuri pirmenybę suteikia tiems, kurie jau priklauso.
Abstraktūs idealai, kaip argumentuoja konservatoriai, yra neišvengiamai griaunamieji, nes pakerta lėtą, palaipsnį realios politikos darbą, kuris susideda iš derybų ir kompromisų tarp žmonių, kurių interesai niekada nesutaps.
Taip žvelgdami į politiką konservatoriai susiduria su skundu, kad jie neturi jokios pozityvios vizijos ir neturi nieko pasiūlyti išskyrus išlaikyti status quo su visomis neteisybėmis, nelygybėmis ir įsišaknijusia korupcija. Būtent susiduriant su šiuo kaltinimu dera pradėti iš tiesų mąstyti. Rašinyje „Kaip būti konservatoriumi“ aš siūlau atsaką į šį nuolat kartojamą skundą ir darau tai atskirdamas konservatizmą nuo to, ką kairieji kritikai vadina „neoliberalizmu“. Konservatizmas, kaip teigiu aš, nėra globalinio kapitalizmo gynimas bet kuria kaina ar kelių asmenų privilegijų daugumos atžvilgiu išsaugojimas. Konservatizmas yra pilietinės visuomenės gynimas, autonomiškų institucijų palaikymas, piliečių gynimas nuo piktnaudžiavimo galia. Pamatinis konservatizmo motyvas nėra galios godulys ar troškimas, tačiau paprasčiausiai prisirišimas prie tam tikro gyvenimo būdo.
Jei mes pažvelgiame į problemas, su kuriomis susiduriame šiandien: ar tai būtų ES, masinė imigracija, sąjunga, islamo ekstremizmas, aplinkosauga, mes matome, kad konservatyvus požiūris teisingai identifikuoja tai, kas šiandien kabo ant plauko, – būtent mūsų gyvenimo būdo išlikimas. Konservatoriams nelabai sekasi tai artikuliuoti, o kairiųjų liberalų cenzūra persekioja tuos, kurie tai bando padaryti. Tačiau socialistų ir liberalų idėjų yda ir yra ta, kad jos taip lengvai artikuliuojamos, nes tai – įrodymas, kad jos vengia tikros, sunkios filosofinės užduoties, kuri ragina matyti visuomenę tokią, kokia ji yra, ir pripažinti, kad lengviau sugriauti gerus dalykus dėl idealų, nei išlaikyti tuos gerus dalykus kaip kasdienę tikrovę.
Pagal „The Guardian“ parengė Donatas Puslys