Yra Tėvynė ir yra valstybė. Į Tėvynę aš žiūriu kaip į motiną – į senutę motiną, kuria reikia rūpintis. Ir jeigu valstybė yra ta senute besirūpinanti dukra ar sūnus, yra labai gerai. Bet jeigu valstybė yra policininkė, inspektorė, antstolė ar tiesiog kokia nors administratorė tos senutės motinos Tėvynės, tada blogai. Tada blogai. Tada blogai.
Todėl aš galvoju, kad tas derinys motina – dukra yra idealus variantas, bet motina ir policininkė, inspektorė… kažkokie globos namai, internatas. Ta močiutė uždaryta – tu sėdėk, aš čia tave administruosiu, aš už tave kalbėsiu, aš pasiimsiu tavo daiktus…. ir kai reiks… Vasario 16-tą ar Kovo 11-tą apsirengsi gražiai ir aš tave parodysiu. Bet tu tylėk – kalbėsiu aš.
O galbūt leisti daugiau jai pačiai kalbėti? Ką ta senutė gali pasakyti? Paimti iš jos geriausia, ką ji mokėjo, ką jinai moka, ką jinai gali papasakoti, ką jinai išsaugojusi?
Aš tai matau kaip tik atidų rūpestį ta senute. Tada bus gražu. Tada bus gražu.
Visą interviu žiūrėkite ČIA.
Šaltinis: yrasalis.lt