Švietimo svarbą sunku pervertinti. Teisus buvo JAV politikas Edvardas Everetas sakydamas, kad švietimas yra geresnė laisvės apsauga, nei nuolatinė armija.
Permaininga švietimo raida
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė švietimą laikė vienu kertinių dalykų. Švietimo sistema buvo kuriama pagal Suomijos, Šveicarijos ir kai kurių kitų valstybių patirtį. Tam buvo pasitelkti J. Jablonskis, M. Biržiška, A. Žmuidzinavičius, P. Mašiotas, T. Ivanauskas, V. Čepinskis ir kiti žymiausi to meto šviesuomenės atstovai.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. Prie jų daugiausia dirbo Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslininkės M. Lukšienė ir L. Tupikienė. Jos subrandino tautinės mokyklos idėją, kuri buvo paskelbta dar 1988 metais.
Deja, bėgant metams, neliko ne tik Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto ir tautinės mokyklos idėjos, bet ir Pedagogikos (Edukologijos) universiteto. Gėdingai subliuško ir 2018 m. skambiai paskelbta idėja Lietuvai „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“.
2021 m. pasirašytas parlamentinių partijų Susitarimas dėl švietimo politikos taip pat nesuteikė teigiamo postūmio švietimo sistemai.
Pertvarka – pažeidžiant Konstituciją
Minėtas Susitarimas, o ypač parengta „Tūkstantmečio mokyklų“ programa susilaukė daug kritikos. Nepalankiai apie ją atsiliepė Seimo nariai akademikas E. Jovaiša ir profesorė V. Targamadzė, buvęs Švietimo ir mokslo ministras D. Kuolys, žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius G. Sarafinas.
Kritikos pažėrė ir Vilniaus licėjaus direktorius S. Jurkevičius, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojas R. Ramanauskas, Norvegijoje dirbantis profesorius G. Karoblis ir daugelis kitų švietimo ir mokslo bendruomenės bei savivaldybių atstovų.
Jie atvirai teigė, kad valdančiųjų vizijos įgyvendinimas mažina švietimo prieinamumą, skurdina regionus, dar labiau didina atskirtį visuomenėje, ardo pasiteisinusią specialiųjų mokyklų sistemą, skatina valstybinio švietimo nykimą ir pamina savivaldybių teises.
Vargu ar galima buvo tikėtis kitokio vertinimo, kai projektas nukreiptas beatodairiškam mokyklų tinklo stambinimui, mokinių skaičiaus klasėje didinimui, geriausių mokytojų sutelkimui tik į stambiausius švietimo centrus.
Kadangi į argumentuotą kritiką nebuvo atsižvelgta, Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį teismą. Šių metų balandžio 26 d. šis pripažino, kad Švietimo įstatymo ir kai kurių Vyriausybės nutarimų nuostatos dėl kriterijų, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, nustatymo, prieštarauja Konstitucijai.
Gili sistemos krizė
Skurdūs pernai metų matematikos brandos egzamino rezultatai, kai jo neįveikė net 35 proc. moksleivių, rodo ne tik ir ne tiek matematikos, bet apskritai švietimo sistemos krizę.
Didžiulė gėda, kad po Nepriklausomybės atkūrimo praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams šimtams vaikų vis dar neužtikrinamas vaikų ugdymas valstybine lietuvių kalba. Mokyklos, metų metais nesulaukus valdžios paramos, Vilniaus rajone pradėtos steigti iš esmės tėvų iniciatyva.
Tautinių bendrijų kalbomis (lenkų, rusų ir kitomis) veikiančioms mokykloms dėmesio nestokojama. Jų šalyje veikia per šimtą. Beje, Estija ir Latvija yra numačiusios, kad ateityje visi tautinių mažumų mokiniai visų dalykų mokysis latvių ar estų kalbomis. Taip bus užtikrinama didesnė tautinių mažumų vaikų integracija. Lietuva tokio tikslo neturi.
Lietuvių kalba yra vienas svarbiausių valstybės suverenumo ir tęstinumo požymių. Deja, dabar vykdoma valstybinės kalbos politika neugdo sąmoningo visuomenės požiūrio į lietuvių kalbos vartojimą ir jos vertės suvokimą. Atvirkščiai – patyčios, nukreiptos į lietuvių kalbą, vis labiau įsibėgėja.
Stebina tai, kad tam tarnauja ir Lietuvos radijas. Radijo laidoje „Tuzinas“ kalbėjęs vienos Vilniaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas mūsų literatūros klasikų portretų galeriją pavadino „lavonų galerija“. Jam uoliai pritarė ir laidos vedėja. O aš gerai prisimenu, kaip mūsų mokyklos mokytoja apie Maironį, K. Donelaitį, A. Baranauską ir kitus literatūros didžiavyrius kalbėjo su ašaromis akyse.
Kai kuriose valstybės institucijose jau atsisakoma lietuvių kalbos žinių patikros, nes dauguma pretendentų į valstybės tarnybą neišlaiko šio testo.
Kita didžiulė aktualija – pedagogų trūkumas. Oficialiai skelbiama, kad trūksta kelių šimtų, bet specialistai teigia, jog faktiškai trūksta kelių tūkstančių. Reikalavimai mokytojams sumažinti iki minimumo, tad kalbėti apie jų profesionalumą ir ugdymo kokybę yra problematiška. Ekspertai sako, kad ugdymo turinys kupinas vaikams kenksmingų ir net absurdiškų idėjų.
Didelį nerimą kelia ir tas faktas, kad 2021 m. mokyklose nesimokė daugiau kaip 16 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų. Atskirais metais nubyra net iki tūkstančio moksleivių.
Moksleivių fizinė ir psichologinė būklė taip pat atspindi padėtį švietimo sistemoje. Tik kas dešimtas vaikas yra visiškai sveikas, o šalies kariuomenei tinkamais pripažįstama mažiau kaip trečdalis šauktinių. Kasmet nusižudo 30 – 50 mokyklinio amžiaus vaikų, šis reiškinys plinta vis tarp jaunesnių moksleivių. Narkotikų vartojimo patirtį turi jau 10 – 12 metų vaikai.
Kelios dešimtys šeimų, saugodamos savo vaikus nuo patyčių, siekdamos sukurti saugesnę ir vertybiškesnę aplinką, jau pasinaudojo 2020 metais įteisinta tvarka ir imasi pačios ugdyti vaikus namuose.
Didėjanti atskirtis
Suprantama, kad mažėjant gyventojų skaičiui ir senstant visuomenei, mažėja ir moksleivių skaičius. Dalį mokyklų tenka uždaryti. Tačiau į švietimą neturėtume žiūrėti vien tik per sausų skaičių ir trumpalaikės ekonominės naudos prizmę. Turime suprasti, kad išlaidos švietimui – ilgalaikė, bet pati naudingiausia investicija.
Ypač skaudu, kai švietimo židiniai gęsta regionuose ir dar labiau didina atskirtį. Bendrojo ugdymo mokyklų nuo 2016 metų kaime sumažėjo bemaž dviem šimtais arba apie 40 procentų. Į mokyklas vežiojamų mokinių dalis Lazdijų, Pasvalio, Panevėžio rajonų ir Pagėgių savivaldybėse siekia 55 – 60 proc., o Alytaus rajone – net 68 procentus.
Nauji geltonieji autobusiukai viešai sutinkami su džiugesiu. Iš tikrųjų, tai liūdna žinia. Tai reiškia, kad bus dar daugiau vaikų, kuriems teks valandų valandas praleisti autobusiuke, įveikiant 20 – 30 kilometrų ir dar didesnį atstumą. Juk tą laiką galima būtų panaudoti pamokų ruošai, neformaliam ugdymuisi. Juolab, kad jame dalyvauja tik ketvirtadalis visų šalies moksleivių. Be to, reikia ir tėvams namuose padėti, ir, galiausiai, pajudėti gryname ore.
Kaime sparčiai didėja ir moksleivių besimokančių jungtinėse klasėse (dviejų – trijų gretutinių klasių mokinių grupėse) dalis. Utenos rajone taip mokosi 60 proc., Biržų rajone – 70 proc., o Švenčionių rajone beveik visi moksleiviai.
Bendrosiose klasėse besimokančių mokinių, turinčių specialiųjų ugdymo poreikių dalis 2022 metais kaimo gimnazijose buvo apie 2,5 karto didesnė nei gimnazijose mieste.
Išryškėjo ir valstybinių mokyklų skaičiaus spartaus mažėjimo ir privačių mokyklų skaičiaus didėjimo miestuose tendencija. Vien tik per pastaruosius trejetą metų valstybinių ir savivaldybių mokyklų skaičius sumažėjo 148, o privačių padidėjo dvidešimt.
Mokinių skaičius profesinėse mokyklose, kurios itin svarbios žemės ūkio, ir apskritai kaimo plėtrai, per dešimtmetį sumažėjo maždaug du kartus.
Visi šie minėti ir kai kurie kiti faktoriai neigiamai veikia kaimo vaikų ugdymo kokybę ir jų galimybes tęsti mokslus. Žemės ūkio specialistų stygius jau tampa aštria problema. Kaimas, mūsų tautos istorijos, kultūros ir tradicijų lopšys nardinamas į sutemas.
Sugrąžinkime vertybes
Mokykla nutolo nuo Šeimos, Tautos, Gamtos ir Dievo. Visaip menkinant šeimos vaidmenį mūsų valstybės gyvenime, manipuliuojant teisėmis, bet pamirštant pareigas, nepagrįstai slopinama šeimų įtrauktis į vaikų ugdymą.
Jungtinių Tautų duomenimis Lietuva yra bene sparčiausiai pasaulyje nykstanti valstybė. Nepaisant to, mokyklose vis labiau atsiribojama nuo tautiškumo ir patriotizmo. Dėmesio etnokultūrai mokyklose nuolat mažėja. Pasikalbėjimus etikos pamokų metu moralės, gėrio ir blogio, gyvenimo prasmės klausimais keičia mokymai kaip naudoti narkotikus.
Išblėsus užmojui kiekvieną lietuvį pirmokėlį aprengti tautiniais drabužiais, mokyklose dažnėja „persirengėlių“ šou, kai visi kviečiami persirengti priešingos lyties drabužiais. Dauguma globalizmo „vertybių“ prisotintų abiturientų jau nesieja ateities su savo Tėvyne.
Nors vaikams patinka gamta, jie yra uždaryti tarp keturių sienų. Anksčiau daržovės augo lysvėse prie mokyklų, bet jas išnaikinus, bulvės, anot kai kurių vaikų, pradėjo augti maksimose. Buvusios moksleivių poilsiavietės pušynuose, pajūryje ir kituose gražiausiuose gamtos kampeliuose baigia išnykti. Užtat gausėja vaikų stovyklų, kuriose tarpsta seksualinės sveikatos sutrikimų turintys asmenys.
Mokyklose vis labiau ignoruojamos krikščioniškosios vertybės, kai kuriose persekiojami net tikybos mokytojai, tyčiojamasi iš tikinčiųjų. 1997 metais Lietuvos prezidentas inicijavo ir finansavo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo išleidimą ir padovanojo ją visiems šalies abiturientams. Joje, be kita ko, yra ir Dešimt dievo įsakymų. Su kokiomis vertybėmis palydimi į gyvenimą dabartiniai abiturientai?
Atsikvošėkime ! Baikime tuščiai politikuoti, darykime viską, kas tik įmanoma, kad mokytojai gautų orų atlyginimą, kad kiekvienas mokytojas ne tik kalbėtų prieš klasę, bet gebėtų ir paaiškinti, ir įrodyti. O svarbiausia – įkvėpti mokinius.
Mes, tėvai, kartu su mokytojais įdiekime savo vaikams ir anūkams supratimą, kad gyvenimas virtualioje erdvėje niekada neatstos realaus gyvenimo grožio, kad mokymasis yra ne prievolė, o puikus kelias į nuostabų žinių pasaulį. Tuomet ir kelias į Lietuvos ateitį bus šviesesnis ir tiesesnis.
Ir dar. Supraskime, kad švietimas priklauso nuo socialinių, ekonominių, politinių ir dar kitokių aplinkybių. Atsietai nuo bendro konteksto ugdymo problemų neišspręsime. Svarbiausia – skubiai imtis fizinio tautos nykimo stabdymo. Visokeriopai padėkime šeimoms, ypač jaunoms (būstas, darželiai ir pan.) ir užtikrinkime kuo palankesnes sąlygas tautiečių sugrįžimui į savo gimtinę. Kai imsimės spręsti pagrindinį klausimą, pajudės reikalai visose sferose. Ir švietime.
Laikraštis Šiandien