Jūs su ginklu atėjote į mano šalį, į mano namus. Ir dabar jau viskas absoliučiai nesvarbu: broliai – ne broliai, slavai – ne slavai – jūs automatiškai ir be svarstymų patenkate į priešų kategoriją. Neuronų sąsajų impulsais kažkur tolimiausiuose galvos smegenų kampeliuose žvėries instinktas skelbia jus priešu. Supraskite sykį ir visam laikui – ukrainiečiams jūs tapsite tokiais pat nežmonėmis, kaip fašistai 41-aisiais.
Grįžau iš karinio komisariato. Žmonės ateina patys. Pasveiksta „baltojo bilieto“ turėtojai, ateina ir dar visiški vaikai, ir jau nebe šaukiamojo amžiaus žmonės. Nejauna moteris, komisariato darbuotoja, užsirašo mano duomenis ir apie tai, ką moku. Išeidamas ir apsivilkdamas striukę, klausiu:
– Ar daug ateina?
– Daug. Aš žaviuosi, – pravirko.
Lygiagrečiai dar vakar baigti pagrindiniai pasiruošimai pirmiesiems partizaninio karo etapams. Mes patys sužlugdėme savo kariuomenę, tai žinome ir ja rimtai nepasikliaujame. Surinktas maistas, vanduo, medikamentai, stovi degalų pripildytos mašinos. Šiokie tokie ginklai. Tiems atvejams, kai nutrūks ryšys, aptartos susitikimo vietos ir minimalus tolesnių veiksmų planas. Mes suprantame, kad tai juokinga, mūsų nemokė, mes nesame parengti. Mes nedalyvavome Maidane ir apskritai mums nusispjaut į politiką. Tačiau pasakysiu daugumos odesiečių vardu – mes išeisime į katakombas, ištirpsime apskrities daubose ir limanuose (limanas – sekli įlanka, susidariusi upei įtekant į jūrą – redakcijos past.). Čia kiekvienas 70 kilometrų spinduliu turi vasarnamį, rūsį ir šautuvą.
Jūs norite kovoti su „banderovcais“, kurie dar prieš savaitę buvo mitinėmis pabaisomis, propagandos koziriu. Rytoj „banderovcais“ taps keli milijonai ukrainiečių – jūs patys juos pagimdysite.
Mes nenorime karo, mums labai baisu. Bet šalies mes neatiduosim. Prašau: eikite namo…
Veidaknygė, Romano Zaicevo puslapis. 2014 m. kovo 10 d.