lrt.lt
Lietuvoje ministrai atsistatydina tik dėl skandalų. Kaip ir paskutinė iš tokių – Monika Navickienė. Arba dėl prastai įvertinto darbo – Arvydas Anušauskas. Gal bus koks dar kitas, į kurį nusitaikė Prezidentas. Deja, nė vienas – dėl idealų. Tai liudija, kokia smulkmeniška, buitiška ta mūsų politika.
Skandalas? Nes „galėjo sukurti regimybę…“? Kai ką nors aplanko regėjimas, gal pakaktų persižegnoti. O jei tikrai korupcija – nusikaltėlio pareigos neturi jokios reikšmės, bus teisiamas.
Panašiai, ką reškia ministro nesusitvarkymas su darbu? Ministerijose dirba iki kelių šimtų darbuotojų. Joms pavaldžiose įstaigose gali būti net iki kelių tūkstančių valstybės tarnautojų. Darbus organizuoja ir kontroliuoja politiškai neutralūs tų įstaigų vadovai ir ministerijų kancleriai. Jie turėtų ir atsistatydinti ar būti atstatydinti, jei kuri ministerija dirba prastai.
Ministrai juk atsakingi už tai, kad tas valstybės tarnautojų armijas nukreiptų savo partijos programai, grindžiamai pasirinkta ideologija, įgyvendinti. Todėl būtų suprantama, jei ministro atstatydinimo iniciatorė būtų jo paties partija, o priežastis – atsisakymas vykdyti partijos programą, nesiskaitymas su jos ideologija. Na, tarkime, dabartinės Laisvės partijos narės teisingumo ministrės atsisakymas „stumti“ partnerystės įstatymą Seime.
Kada paskutinį kartą girdėjome tokį atvejį? Dažniausiai nutinka priešingai – opozicijos interpeliacijos iniciatyvos dėl skandaliukų ir politinės daugumos susitelkimas žūtbūt išsaugoti savo ministrą.
Kodėl politinės partijos visada už savo ministrus, kodėl taip susiklostė, kad savi ministrai partijoms visada puikūs? Ar tikrai jie programiškai tokie drausmingi, nenutolsta nuo partijos ideologijos? Kita vertus, kodėl niekada ministrai neatsistatydina nesulaukę partijos palaikymo, kai siekia savo idėjų? Deja, kai nėra idealų, nėra ideologijų, nėra nuo ko ir nutolti, kuo nusivilti.
Monika Navickienė / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Net opozicijos atstovai pripažino, kad M. Navickienė buvo puiki ministrė. Kodėl? Nes rūpestinga ir atidi savo „klientams“. Kuo tik nesirūpino – ir neįgaliųjų padėtimi, ir pensijų didinimu, ir vaikų globa. Ar prastesnis buvo valstiečių ministras Linas Kukuraitis? O pensininkų mama vadinama socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė? Visi šie, o ir kiti buvę, kurių čia neišvardinti – tuo požiūriu buvo vienodai geri.
Skirtingas tik jų nuodėmių pobūdis. V. Blinkevičiūtė – perbėgėlė tarp partijų, L. Kukuraitis – susitepė fotosesija prie vaiko kapo, o M. Navickienė – kelione ne su tuo, su kuo toleruotina. Jos nuodėmė publikos įvertinta mirtina kaip ministrės. Tačiau ar kas nors galėtų pasakyti, kuo skyrėsi šių trijų ir daugelio prieš tai buvusiųjų vykdyta socialinė politika? Deja. Ir nei politikos apžvalgininkams, nei viešai komentuojantiems politologams ne tai įdomu. Duokit buitinį skandaliuką ir čiulpsime jį mėnesį, kol gal kitas nutiks.
Ne tik reikalavimai ministrams neparemti idėjomis. Ir patys ministrai nedemonstruoja idėjinių ambicijų. Nelengva prisiminti, kad ministras atsistatydintų savo iniciatyva, dėl to, kad jam neleidžiama siekti savo idealų, dėl kurių jis įbrido į politikos vandenis.
Gal nebent pats be skandalų ir be pašalinio spaudimo pareigas palikęs priešpaskutinis švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas. Ir jis atsistatydino greičiau dėl techninių švietimo dalykų – mokymo turinio atnaujinimo ir egzaminų procedūrų, mokomosios medžiagos, vadovėlių rengimo tvarkos. Nesutarė su Vyriausybės kanceliarija. Tačiau G. Jakštas iš esmės tęsė net ankstesnės – valstiečių – daugumos pradėtą reformą ir sukilo ne dėl jos. Pamename, kelios ankstesnės politinės partijos bei jų būsimi ministrai, prakeikę liberalų ministro Gintaro Steponavičiaus mokyklų ir universitetų krepšelizaciją jos įvedimo metu, vėliau – jau ketvirtį amžiaus – su ja susigyveno ir iš esmės net nebandė atšaukti. Nors tai tikrai kraštutine libertarine ideologija grįsta sistema. Tačiau ji visų spalvų politikams tinka, nebandoma keisti.
Romas Lazutka / V. Raupelio / LRT nuotr.
Jau aišku, kad prezidentas nusitaikė į sveikatos apsaugos ministrą. Ginčijamasi tik, gerai ar blogai jis dirba. Ar prezidentas vadovaujasi išankstine antipatija jam, ar turi konkrečių darbo broko įrodymų? Tačiau nei viena, nei kita nėra politika. Reali politika šioje srityje – Lietuvos sveikatos apsaugos posūkis nuo vokiškos krikščioniškosios demokratijos link libertarios amerikietiškos. Bet nei partijoms, nei politikos komentatoriams tai nė motais. Nei tas ministras tą posūkį pradėjo, nei apie jį kalba, nei dėl jo atstatydinimo kas nors tame kelyje pasikeistų. Na, bet pačios šnekos apie atstatydinimą patrauklios. Tai tuščios šnekos sveikatos politikos ir jos poveikio žmonių sveikatai požiūriu.
Grįžkim prie socialinės apsaugos. Ne tik pagal deklaracijas, pažadus ar pasigyrimus, bet ir pagal keletą realiai atliktų svarbių darbų, matėme, kaip eksministrė M. Navickienė angažavosi mažinti pagyvenusių žmonių socialinę atskirtį. Įvedė vienišo pensininko išmoką, palengvino pensijų indeksavimo sąlygas, panaikino būtinojo stažo reikalavimą bazinei pensijai, inicijavo šalpos pensijų didinimą. Visa tai ekonomine prasme greičiau kairiąja politine ideologija grįstos priemonės.
Tačiau net dešiniąja save vadinančiai jos partijai tai neatrodė keista. Kita vertus, tęsdama savo politinę liniją ministrė turėjo Vyriausybėje ir Seime reikalauti sparčiau didinti pensijas perteklinio „Sodros“ biudžeto sąskaita. Nesitaikstyti, kad pensininkams būtų užkrauta našta gelbėti valdžios biudžeto deficitą. Nesulaukus tam pritarimo partijoje, Vyriausybėje ar Seime atsistatydinti būtų politiška.
Tačiau tai niekam neįdomu. Nei politikams, nei žiniasklaidai. O atostoginis nuotykis svarbu. Ir ką turime? Savi liūdi, oponentai džiūgauja, apžvalgininkai turi temą – „ne su tais keliavo“. Realūs rimti politiniai procesai nelabai kam rūpi. „Politizuosis“ Lietuva vėl tik sulaukus kito skandaliuko – gal pasitaikys tas ar ta, kuri „ne su tuo miegojo“.