lrt.lt
Pensininkų organizacija „Bočiai“, nesulaukdami pakankamo visuomenės ir valdžios dėmesio pensijoms, surengė mitingą prie Seimo ir Vyriausybės rūmų.
Padėtis paradoksali. Lietuva, anot kai kurių ekonomistų, išgyvena aukso amžių, čia gyvena laimingiausias pasaulyje jaunimas. „Sodroje“ kaupiasi milijardiniai rezervai. Valstybė turi iš ko subsidijuoti privatų pensijų kaupimą tiems, kurie taps pensininkais tik 2070 m. O tuo pat metu dabartinių pensininkų pusėje kaupiasi skurdas, net vidutinė pensija niekaip nepaveja skurdo ribos. Taigi, gyvename su skambiu šūkiu – pinigų yra! Tik ne tiems, kam jų labiausiai stinga.
Ko gero, nereikia daug įrodymų, kad Lietuvoje jaunesni žmonės apvalgo savo tėvų ir senelių kartas. Sulaukus pensinio amžiaus vartojimas smarkiai krinta, ko nėra daugumoje Europos Sąjungos (ES) šalių (1 pav.). Vidurinio pensinio amžiaus gyventojų pajamos (pajamų mediana) Lietuvoje sudaro tik 63 proc. vidurinio gyventojo pajamų medianos, kai ES šio rodiklio vidurkis yra 90 proc. Nuo ES vidurkio neatsilieka nei kaimyninė Lenkija, nei ekonomiškai stagnuojanti Portugalija. Lietuva ne tik jų nesiveja, bet pastarąjį dešimtmetį atsilikimas tik augo.
1 pav. 65 m. ir vyresnių asmenų pajamų mediana kaip visų gyventojų pajamų medianos dalis, proc. / Komentaro autoriaus nuotr.
Tik nereikia teisintis tuo, kad neva Vakarų šalyse pensininkų gerovę lemia iš anksto susikauptos privačios pensijos, o Lietuvoje dėl sovietmečio jų kol kas beveik neturime. Anaiptol, yra šalių (daugiausia anglosaksų), kuriose labiausiai išplėtotos privačios pensijos, bet ten kaip tik didesnis ir pensininkų skurdas – JAV, Jungtinė Karalystė, Australija, Airija. Yra šalys, kurios daugiau remiasi „Sodros“ (o tiksliau, Otto von Bismarcko) tipo sistemomis, bet skurdo senatvėje problemą iš esmės išsprendė. Jose pensininkai skursta rečiau nei dirbanti karta – Austrija, Belgija, Prancūzija, Italija, Slovakija.
Romas Lazutka / E. Blažio / LRT nuotr.
Privačių ir valstybinių pensijų tarpusavio balansas neturi jokio ryšio su pensininkų skurdo paplitimu. Jis vienodai mažas tiek Danijoje, Nyderlanduose, kur privačios pensijos beveik visuotinos, tiek Prancūzijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Austrijoje, kur jų vaidmuo visai menkas (2 pav.).
Tikrai turime išteklių pensijas kilstelėti iki europietiškų standartų, t. y. kad pensija sudarytų ne 43 proc., bet 63 proc. algos, o skurdas, jei jau jo neišgalima visai įveikti, pasiskirstytų tolygiai visose kartose.
Dar daugiau, Lietuvos atsilikimas pensijų srityje teisinamas ne tik menku kaupimu pensijai, bet dar ir gąsdinama, kad pavojinga didinti Sodros pensijas dėl būsimų įsipareigojimų visuomenei senstant. Neva bloga demografinė padėtis, visuomenės senėjimas neleis valstybei spręsti pensininkų skurdo problemos. Kas bus 2070 m., jeigu lėšas, vietoje jų kaupimo jaunimui, pravalgys dabartiniai pensininkai?
Ne, nėra jokios koreliacijos tarp visuomenės senėjimo ir pensininkų skurdo lygio šalyse. Pietų Europos gyventojai gyvena ilgai, pensininkai sudaro didžiausią tų šalių visuomenės dalį žemyne (23–24 proc.), o pensininkų skurdas neviršija 10 proc. (2 pav.). Tuo tarpu jaunoji Airija turi tik 15 proc. pagyvenusių žmonių ir jų skursta dukart daugiau, nei minėtose šalyse. Dar daugiau, pietų Europoje ekonomikos silpnos, Airija – keltų tigras, joje labiau paplitusios privačios pensijos, pietų Europoje – valstybinės. Pažvelgę į visą ES šalių sąrašą niekaip nepastebėsime ryšio tarp pensininkų skurdo, visuomenės senėjimo ir, kaip minėta, privačių pensijų paplitimo (2 pav.).
Yra įvairiai. Ir Lietuvoje pensininkų skurdo advokatams savo argumentus dėl visuomenės senėjimo ir privataus pensijų kaupimo kaip vienintelio vaisto nuo to senėjimo reikėtų atidėti į šalį. Tokie pseudoargumentai tik juokintų, jei už jų nekyšotų didelės pensijų fondų valdytojų privačių interesų ausys. Seniai laikas politikams iš jų perimti pensijų plėtros strategijos iniciatyvą.
2 pav. Pagyvenusių žmonių (65+ m.) dalis visuomenėje ir jų skurdo lygis, proc. / Komentaro autoriaus nuotr.
Pensininkų santykinę padėtį visuomenėje lemia ne demografija, ne pensijų schemų tipai, bet tik solidarumo lygis šalyje. Vyresnioji karta solidarizuojasi su jaunesniąja – palieka jai tiek materialų, tiek nematerialų visuomenės paveldą, nuo energetikos, socialinės, kultūrinės infrastruktūros iki Konstitucijos, socialinių normų ir net pensijų įstatymų. Jaunesnės kartos kuria savo gerovę ne dykvietėje, bet ant to paveldo. Todėl kultūringuose kraštuose, suprantama, kad ir dirbančioji karta taip pat turi solidarizuotis su vyresniąja. Turi dalytis tolesnės technologinės, ekonominės, kultūrinės ir visokios kitos pažangos vaisiais. Praktikoje tai daroma mokant pakankamus mokesčius, kad pensijos būtų finansuojamos tiek, kiek reikia, kad jos sulaukusieji galėtų gyventi ne prasčiau nei dirbantieji. Deja, Lietuvoje tos solidarumo kultūros stinga – jaunesnioji karta begėdiškai apvalgo vyresniąją.
Deja, Lietuvoje tos solidarumo kultūros stinga – jaunesnioji karta begėdiškai apvalgo vyresniąją.
Tikrai turime išteklių pensijas kilstelėti iki europietiškų standartų, t. y. kad pensija sudarytų ne 43 proc., bet 63 proc. algos, o skurdas, jei jau jo neišgalima visai įveikti, pasiskirstytų tolygiai visose kartose. Septinti metai, kai „Sodros“ biudžetas nuolat yra perteklinis. Kas trukdo jį naudoti spartesniam pensijų didinimui? Niekas, išskyrus įtakingus darbingos kartos influencerius, kurie torpeduoja bet kokią mokesčių reformą. O kai jos nėra – valstybės deficitą nuo Mastrichto kriterijaus Damoklo kardo (kad visas valdžios sektoriaus deficitas neviršytų 3 proc. BVP) gelbėja „Sodra“, t. y. skurstantys pensininkai.
Ką jau kalbėti apie tai, kad „Sodra“ ir valstybė du dešimtmečius subsidijuoja II pensijų pakopą būsimiems pensininkams, kurių gąsdinimas ateitimi, kaip parodėme, neturi jokio pagrindo. 3 paveikslėlyje parodyta, kiek šimtų milijonų eina pro šalį nelaimingos pensininkų kartos ir pro šalį jų sąskaitų ateičiai tų, kurie jau dabar pensininkus apvalgo.
3 pav. Prarasti ištekliai pensijų didinimui (mln. eurų kasmet) / Komentaro autoriaus nuotr.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė paskelbė, kad 2026 m. vidutinė senatvės pensija gali pasiekti 755 eurus. Viltingas pranešimas. Tačiau ar jis nenublanks, jei ne tik pensijos, bet ir atlyginimai augs panašiai kaip iki šiol (po 10 proc. kasmet)? Tokiu atveju 2026 m. vidutinė alga į rankas bus 1 575 eurai ir ta vilties pensija tesudarys tik 48 proc. algos.
Jaunesnei kartai solidarizuojantis su vyresniąja ir jau dabar esamus šaltinius nukreipus dabartinėms pensijoms, šį žydroji 755 eurų svajonė jau galėjo būti pasiekta šiemet. Ir tokia vidutinė pensija sudarytų ne 48 proc., bet 58 proc. šiųmetinės vidutinės algos (1 302 eurai).
4 pav. Potencialiai galėjusios būti pensijos, panaudojant visus išteklius joms didinti, eurais / Komentaro autoriaus nuotr.
Paprastai dėl apverktinos pensininkų padėties kaltinami tik politikai. Tačiau puikiai žinome, kad jie tik tarpininkai tarp savo interesų turinčių piliečių sluoksnių ir grupių. Kodėl politikai turėtų aukoti savo reitingus ir vietas valdžioje keisdami tai, kas visuomenę iki šiol tenkina? Turime trejus rinkimus šiemet, matysime, ar laimingiausioji pasaulyje karta subrendo, ar įpareigos politikus pokyčiams, kad vienas iš žmogaus gyvenimo laikotarpių nebebūtų tapatinamas su skurdu.
Pastarosiomis dienomis tiek džiaugsmingų renginių ir žodžių apie Lietuvos pasiekimus per 20 narystės ES metų. Pagyvenę lietuviai liko integracijos į ES nuošalėje, kada juos su savimi teiksis pasiimti laimingiausias jaunimas? Garbė poros paskutinių Seimo kadencijų politikams, reikšmingai sumažinusiems vaikų skurdą Lietuvoje. Sėkmė turėtų padrąsinti politikos nebesislapstyti po tariama atsakomybe už ateities kartų pensijas ir paskubėti sąžiningai atsiskaityti bent su tais, kurie iš to jūsų netesimų pažadų pasaulio kasdien pulkais išeina, palikdami „Sodros“ rezervui net ir tas skurdo pensijas.