Jūsų dėmesiui siūlome apžvalgininko Vladimiro Laučiaus svarstymus apie Europos Sąjungos ateities perspektyvas. DELFI.lt portale paskelbtų įžvalgų pretekstu tapo Europos Komisijos pirmininko Jean-Claude Junckerio pamąstymai apie ES ateitį, pristatyti vadinamojoje „Baltojoje knygoje“. Pats J. C. Junckeris „Baltąją knygą“ yra apibūdinęs kaip „įrankį, padėsiantį suvaldyti ir teigiamai pakreipti debatus tarp 27 valstybių vadovų“ ir kaip „atspirties tašką pradėti platesnio masto viešuosius debatus dėl žemyno ateities“.
Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio neseniai pristatytame plane dėl Europos Sąjungos ateities po „Brexit“ pateikiami penki Bendrijos raidos scenarijai (Baltoji knyga), ir nors būtent Britanijos pasitraukimas tapo šio dokumento akstinu, pateiktuose scenarijuose adekvačių politinių išvadų dėl „Brexit“ kažkodėl nematyti.
Ir pirmasis scenarijus („Tęsti, kas pradėta“), kuriuo būtų išlaikoma status quo dabartinių procesų atžvilgiu, ir vadinamasis Guy Verhofstadto, arba penktasis, scenarijus („Nuveikti daug daugiau drauge“) iš esmės yra kaip tik tai, dėl ko britai pasitraukė iš ES. Vieno iš šių scenarijų pasirinkimas reikštų, kad ES puikiai sekasi ir mums visiems net geriau be Britanijos bei visų tų, kurie nenori judėti didesnės integracijos ir centralizmo link. Kitaip tariant, šie du scenarijai tarsi ragina: „Kam nepatinka – eikit lauk, o mes judėsime ta pačia kryptimi“. Užuot siūlę išvadas dėl Britanijos pasitraukimo, kurio joks sveikai mąstantis žmogus nelaikytų vien britų kalte, du trečdaliai Baltosios knygos siūlo toliau nekritiškai tikėti ligšiolinės krypties teisingumu ir jos įkvėpėjų išmintimi.
Keistai atrodo ir antras scenarijus („Tik bendroji rinka“). Viena vertus, britai jau pasitraukė, ir tokio scenarijaus svarstymas kai kuriais atžvilgiais būtų šaukštai po pietų. Kita vertus, jis reikštų, kad dabartinė ES, nepripažindama klaidų ir net dorai nepaaiškindama savo atsitraukimo, staiga išsižada ir federalizmo-centralizmo ideologijos, ir nemažos dalies ja grindžiamų dabartinių galių. Bet pagrindiniai galios centrai jaučiasi kuo puikiausiai ir, regis, linkę savo įtaką toliau didinti.
Šis scenarijus uždegtų žalią šviesą ES decentralizacijai, nors nepanašu, kad Briuselis ir jam diriguojančios Vokietija su Prancūzija būtų tokiam scenarijui nusiteikusios. Todėl tas „Tik bendroji rinka“ kelias skamba panašiai kaip skambėtų Leonido Brežnevo pareiškimas per XXVI komunistų partijos suvažiavimą, kad gal praardykime SSRS kaip politinę sąjungą, sumažinkime komunistų partijos galias ir palikime tik planinę ekonomiką. Kažkaip sunku tai įsivaizduoti. Ir tai lemia ne koks nors SSRS ir ES panašumas, o prigimtinis politinę, vertybinę ar / ir ekonominę imperiją kuriančios valdžios nenoras nusiimti ir numesti („ai, pasprinkit“) savo karūną. Šiuo atžvilgiu scenarijus „Tik bendroji rinka“ atrodo kaip vado grasinimas pavaldiniams „aš atsistatydinsiu“, laukiant iš jų graudaus prašymo „neišeik, pasilik, bet tavęs pražūsim“.
Kita problema – Junckerio penki scenarijai yra ne analitiškai pamatuotos vizijos su aiškiais tikslais ir siūlomų sprendimų priežastimis, o bandymas ideologiškai manipuliuoti sąvokomis, primetant norimą darbotvarkę ir diskursą. Štai visi dabar kalba būtent apie šiuos penkis scenarijus, tarsi jie būtų aiškiais argumentais jau pagrįstas ir išdiskutuotas atspirties taškas, kažkas politiškai realaus ir apčiuopiamo, ką reikėtų svarstyti kaip išankstinę duotybę. Dokumento problematika ir vidaus logika pateikiami kaip savaime suprantami dalykai.
Tarsi negalėtų būti daugiau arba mažiau scenarijų nei šitie penki (arba užsimintas jų derinys), kitokių scenarijų, kitokios problematikos ir politinės paradigmos, brėžiančios galimas Europos ateities vizijas. Ne: čia tarsi jau viskas aišku, visi klausimai atsakyti, scenarijai – penki, būtent tokie, kokie yra, ir taškas. Bet kaip tik toje svarbioje dokumento vietoje, kur jie pristatomi, į akis kažkodėl pučiama migla, ir aiškumo nelieka nė kvapo. „Šie penki scenarijai yra iliustraciniai ir jais siekiama paskatinti apmąstymus“, – skelbiama Baltojoje knygoje priduriant, kad „tai nėra politikos siūlymai“. Palaukit, palaukit: jeigu tai nėra politikos siūlymai, tai apie ką čia apskritai siūloma mąstyti? Gal apie fiziką arba metafiziką? Ir jei scenarijai tėra „iliustraciniai“, tai ką, po galais, jie iliustruoja? Žodžio „iliustracija“ reikšmė yra „vaizdus aiškinimas, vaizdavimas“. Ką tie scenarijai aiškina ir vaizduoja? Ką jie „skatina apmąstyti“? Atsakymų į šiuos klausimus Baltojoje knygoje, deja, nerasite.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale DELFI.lt ČIA.