Apie sveikatos reformą paprastai II rasite ČIA.
Šių metų liepos 1 d., kaip jau žinome, reorganizuota Greitosios medicinos pagalbos tarnyba (GMP tarnyba). Ji centralizuota į vieną įstaigą. Centrinė įstaiga įkurta Kauno miesto GMP stotyje. Į vieną įstaigą sujungtos visos Lietuvoje veikusios šios pagalbos įstaigos. Kai kurios, didesnės, buvo savarankiškos viešosios įstaigos ir turėjo stoties statusą, kitos dirbo padalinio, skyriaus teisėmis pirminės sveikatos priežiūros centruose (PSPC).
Ministerija turėjo nemažai vargo bandydama suardyti privačias įstaigas, kurių vienu metu buvo trys. Klaipėdos mieste, Kauno rajone ir trečioji, vėliausiai įsikūrusi Šilalėje. Dvi neatlaikiusios konkurencijos nesulaukė reformos, o trečiąją norėjo panaikinti reformatoriai. Deja, nepavyko. Sėkmingai tebedirba Šilalėje ir Visagine. Priminsiu, kad privati lygiai taip pat kaip ir viešoji dirba pagal sutartį su teritorine ligonių kasa pagal nustatytą darbo apmokėjimo įkainį. Jeigu viešosios įstaigos kaip dovanas gauna centralizuotai automobilius, įrangą, iš savivaldybių lėšų atliekami remontai ar skiriamos dotacijos, tai šitų malonių privačios tarnybos net nesitiki gauti. Viską užsidirba pačios, net nuomojasi patalpas postui. Nors, pabrėšiu, gaudamos vienodą įkainį už darbą kaip ir viešoji įstaiga, nemokamai teikia tokias pačias skubios medicininės pagalbos paslaugas tos pačios savivaldybės gyventojams. Tokia įstaiga, dirbusi 12 metų Kauno rajone, neatlaikiusi valdiško sektoriaus spaudimo, pasitraukė dar 2012 m. Nors dirbo geriau, kaip parodė tiek gyventojų atsiliepimai, tiek magistro diplominio darbo tyrimas. Tik dėka geresnio darbo organizavimo ir efektyvesnio ūkininkavimo, jų darbuotojai gauna kiek didesnius atlyginimus.
Apie ką tik įvykdytą pertvarką girdime dažniau palankius vertinimus. Nors žvelgiant iš vadybos teorijos pozicijų, toks centralizavimas ne tik nelogiškas bet ir tokiu mastu kažin ar reikalingas. Ši pertvarka išsprendė labai skaudžią problemą, kuri itin svarbi buvo mažosioms savivaldybėms. Iki pertvarkos būtent savivaldybės ir buvo šios tarnybos steigėjos, nors tarnyba buvo finansuojama iš ligonių kasų. Nustatant konkrečias savivaldybės tarnybai skiriamas lėšas, buvo atsižvelgiama tik į gyventojų skaičių. Miesto ir kaimo gyventojo įkainiai skirtingi. Kaimo didesnis. Miestai ir daug gyventojų turinčios kaimiškos savivaldybės, lėšų gaudavo santykinai daugiau ir netgi sukčiaudavo. Leisdavo į budėjimą ne maksimalų, pagal apmokėjimą galimą brigadų skaičių, bet viena ar keliomis brigadomis mažiau. Taip nemažai sutaupydavo ir galėjo išsimokėti didesnius atlyginimus, įsigyti naujus automobilius ir t. t. Gi mažosios, ypač turinčios dideles teritorijas, nesudurdavo galo su galu. Skiriamų lėšų keliose savivaldybėse neužtekdavo išlaikyti net dvi brigadas. Tai yra būtina minimali sąlyga tokios tarnybos veiklai, nes vienai brigadai išvažiavus su ligoniu iš rajono teritorijos, turi likti nors viena budinti brigada. Kelios savivaldybės pagal nustatytą formulę gaudavo finansavimą mažiau negu dviem brigadom. Turėdavo pridurti savų lėšų iš savivaldybės biudžeto, kad galėtų užtikrinti visą parą bent dviejų brigadų budėjimą. Toks mažas brigadų skaičius suformavo didžiausią problemą. Neužtikrino pagalbos teikimo savivaldybės paribiuose gyvenantiems žmonėms. Pagalbos laukimo laikas buvo pernelyg ilgas. Be to, tarnyba pagalbą galėjo teikti tik savo savivaldybės gyventojams. Tokias pačias problemas patirdavo ir kaimynystėje gyvenantys kitos savivaldybės pakraščio gyventojai. Todėl dažnai pasitaikydavo labai liūdni ir pasipiktinimą keliantys atvejai, kai atvykusi brigada neteikdavo pagalbos kitoje kelio pusėje gyvenančiam kitos savivaldybės gyventojui. Centralizavus tarnybą ir nutrynus savivaldybių ribas ši problema galima sakyti buvo išspręsta. Tai beje vienintelis ir svarbiausias šios pertvarkos pasiekimas. Kyla klausimas, ar nevertėjo centralizaciją vykdyti mažesniu, regionų masteliu. Steigiant Lietuvoje pavyzdžiui 5 įstaigas. Gal būt regiono dispečerinė, o ne kuri nors GMPS galėjo tapti centrine įstaiga. Ji galėtų kaip paslaugos užsakovas sudaryti sutartis paslaugų teikimui savo teritorijoje su savarankiškomis įvairiomis GMP įstaigomis, įskaitant ir privačias ar net pavienėmis privačiomis akredituotomis brigadomis, kurios atitinka visus reikalavimus. Nebūtų jokio skirtumo tai viešoji ar privati įstaiga. Taip, beje, jau daug metų sėkmingai dirba visa Nyderlandų greitosios medicinos tarnyba. Tai labai lanksti ir efektyvi sistema.
Deja, dar vienos labai svarbios, susijusios su GMP teikimu, problemos aptariamas pertvarkymas neišsprendė. Net nemėginta to spręsti, nors tai seniai kelia visuomenės pasipiktinimą. Maždaug prieš 15 metų, Semaškos sistema, kada GMP brigadose dirbo gydytojai ar felčeriai, pradėta keisti paramedikų darbu pagrįsta sistema. Šis sistema buvo ne tik žymiai pigesnė, bet ir kur kas efektyvesnė. Nors gydytojai buvo pakeisti tik specialius kursus baigusiais paramedikais, jie teikė kur kas efektyvesnę pagalbą ir išgelbėdavo kur kas daugiau gyvybių. Ją mes perėmėme iš JAV. Aš buvau taip pat vienas iš tų žmonių labai aktyviai parėmusių šį algoritmą. Tiesa, sistema puikiai veikia tik gyvybei pavojingų situacijų atveju. Paramedikai išmokomi atlikti tik keturias funkcijas. Ne bet kaip išmokomi. o puikiai. Stengiamasi pasiekti veiksmų automatizmo. Jie privalo mokėti sustabdyti kraujavimą, suvaldyti potrauminio šoko sindromą, atstatyti širdies ir kvėpavimo funkcijas ir jas išlaikyti, kol ligonis bus atvežtas į sveikatos priežiūros įstaigą. Beje, ne į bet kokią. O į tokią, kurioje mokama ir galima išgelbėti gyvybę, suteikti tolimesnę kvalifikuotą pagalbą (čia dar vienas argumentas, kad maža ligoninė ne tik nereikalinga, bet gali būti net žalinga gyvybei kaip parazitinis (nereikalingas) etapas, pradanginęs gyvybei taip reikalingas minutes. Yra Lietuvoje atliktas toks tyrimas). Deja, tarp visų GMP pagalbos kvietimo skambučių, tokių gyvybei labai pavojingų situacijų yra apie 30 proc. Kiti iškvietimai tai šeimos gydytojo darbo dienos tęsinys. Įvairūs skausmai, menkos traumos ar lėtinių ligų paūmėjimo pasireiškimai, iškvietimai dėl gimdymo ir t. t. Jiems nereikalingas nei toks ypatingas skubumas, nei tokia brangi, šiuose automobiliuose esanti įranga. Tačiau pagalbos šiems žmonėms irgi reikia. Paramedikai, kaip jau minėta čia visiškai netinka. Čia reikalingi medikai. Ką daryti?
Su šia problema taip pat susidūrusios šalys paprastai steigia alternatyvios greitosios – ne tokio skubumo medicininės pagalbos tarnybas. Tai jau nebus ir pirmosios pagalbos tarnybos. Jose turi dirbti šeimos gydytojai ir jos, skirtingai negu paramedikų veikla pagrįsta tarnyba, dirba tik šeimos gydytojų nedarbo metu. Pagal grafiką jie budi tam tikroje konkrečioje teritorijoje.
Pas mus ši problema sprendžiama kitaip. Šeimos gydytojų kabinetai ar įstaigos, poliklinikos, už sutartą kainą sudaro sutartis su artimiausiomis ligoninėmis. Sunegalavęs žmogus gali kreiptis į sutartyje nurodytą ligoninę ir gauti pagalbą. Neužmirškime, kad į šią ligoninę ligonius dar atveža ir greitoji medicinos pagalba, dirbanti pagal paramediko algoritmą. O ji juk veža praktiškai kiekvieną, kuris tik buvo ją išsikvietęs. Nei dispečerinė nei brigada negali daryti jokios atrankos ir užsiimti gydymu. Dispečerinė neturi telefonu konsultuojančios tarnybos ir praktiškai „,nerūšiuoja“ iškvietimų. (Tiesa, lyg tai konsultanto telefonas veikia Kauno m. GMPS, bet tik miesto gyventojams. Pirmi Lietuvoje tokį telefoną įvedė ir labai sėkmingai išbandė 1995 m. Kauno rajono savivaldybės GMPS.)
Taigi, atsiduriame priėmimo skyriuje. Nemažai mūsų su tuo esame turbūt susidūrę, jeigu kada teko kviesti GMP ar lankytis ligoninės priėmimo skyriuje pačiam atvykus. Dėl šių besikreipusių savo iniciatyva ar atvežtų greitosios medicinos pagalbos automobiliu sergančių žmonių, ligoninių priėmimo skyriuose susidaro didžiulės spūstys. Dešimtys, o didesnėse ligoninėse ir šimtai sergančių žmonių po kelias valandas laukia pagalbos. Didesnei jų daliai, kaip jau minėjau nereikia gyvybės gelbėjimo pagalbos ir kreipimosi priežastys dažnai nėra labai svarbios. Dėl tokio pacientų antplūdžio rimtai sutrinka ir ligoninės darbas. Gydytojai turi ne tik operuoti, tirti ir gydyti stacionare gydomus ligonius, bet dar ir bėgioti į priėmimo kambarį. Dažnai atsitinka taip, kad žmogus sulaukia gydytojo apžiūros jau giliai nakty ir… neretai paleidžiamas į namus. Turi jis kaip nors pasiekti namus, kartais esančius ir labai toli. Dažnam opi tampa ir pavėžėjimo paslauga.
Dar slogesnis jausmas apima kai paanalizuoji atskirus tokios pagalbos atvejus. Juk ne visose, ypač mažosiose ligoninėse apskritą parą dirba visų specialybių gydytojai. Pacientą priėmimo skyriuje dažnai apžiūri koks nors budintis kito profilio gydytojas. Pateiksiu vieną pavyzdį. Sekmadienio pavakare paskambino draugai iš tolimo, bet mielo, nedidelio miesto. Draugas pasiskundė, kad pjaudamas veją sodyboje, pajuto aštrų, veriantį skausmą akyje. Po poros klausimų, kuriuos uždavė žmona, akių gydytoja, neliko jokių abejonių dėl diagnozės. Pasiūlėme nuvažiuoti į ligoninės priėmimo skyrių, kur problemą greitai išspręs. Pasirodo, ne viskas buvo taip paprasta. Jau vėliau paskambinęs draugas mums papasakojo tipišką istoriją. Budėjo jaunas chirurgas, labai užsiėmęs ką tik atvežtu sužeistuoju, prabėgdamas tik žvilgtelėjo į akį ir liepė slaugytojai sulašinti novokaino tirpalo ir, kad neskaudėtų, ją užklijavus nurodė pasiųsti su greitosios medicinos pagalbos automobiliu į didesnę ligoninę. Ligoninė gal už 60 km ir turi akių traumų kabinetą. Tačiau draugas padėkojęs už pagalbą, išvažiavo namo. Į Vilnių. Sulaukęs ryto, su kaimynės, dirbančios klinikose, pagalba pateko į akių ligų kabinetą. Čia, išvertus voką, kaip ir buvome spėję, buvo rastas žolės kotelis. Išplautas. Taip draugas per kelias minutes vėl tapo sveiku žmogumi. Kodėl prisiminiau šį atvejį? Tikrai ne tik todėl, kad jis arba labai panašūs atvejai gana dažni ir kitose Lietuvos įstaigose. Atvejis yra pamokantis ir parodantis kokia netikusi organizacija ir kokia neefektyvi mūsų sistema. Jeigu draugas būtų vežiojamas su greitosios medicinos pagalbos automobiliu į kitą miestą pas specialistą, ne tik kelias valandas būtų padidėjusi grėsmė gyventojams likusiems be greitosios medicinos pagalbos, bet ir pagalvokime, kaip panaudojami mūsų resursai.
Taigi, tikiuosi jog supratote, kad ne viskas išspręsta greitosios medicinos pagalbos srityje. O ir išspręsta vargu ar pačiu geriausi būdu. Liko dar nemažai problemų šioje srityje, kurias būtina kuo skubiausiai spręsti.