Pradėdami kalbėti apie sveikatą, pirmiausiai turime susitarti dėl sąvokų vienodo suvokimo. Siūlau mintyse sveikatos sistemos sąvoką grubiai perskirti į dvi dalis. Į visuomenės sveikatos, kuri domisi ligų ir negalavimų kilimo priežastimis, jų valdymu ir į antrąją dalį – asmens sveikatos priežiūros, kuri užsiima sergančių žmonių ligų diagnostika, gydymu ir šių procesų organizavimu. Šiame straipsnelyje bus kalbama tik apie pirmąją dalį, visuomenės sveikatą. Apie tai, ką nelabai išmano ir gal būt todėl nemėgsta kalbėti nei politikai, nei medikai, nei plačioji visuomenė nors šios sveikatos sistemos dalies įtaka mūsų sveikatai žymiai didesnė negu įsivaizduojame.
Jeigu asmens sveikatos priežiūra (medicina) buvo žinoma nuo seniausių žmonijos laikų, dar gerokai iki Avicenos, tai apie visuomenės sveikatą sušnekta ne taip seniai. Ji suklestėjo tik vystantis mokslui, jau mūsų laikais. Supratimas apie ją ilgainiui keitėsi – nuo dar viduramžiais atskleistų sąsajų su sanitarija plėtėsi iki šiuolaikinės sampratos. Tapo atskira mokslo ir praktikos šaka.
Tūkstančiai mokslininkų įvairiose šalyse tyrinėja aplinkos poveikį žmonių sveikatai, išaiškina vis naujus rizikos veiksnius ir daugybės kitokių aplinkybių įtaką, ieško jų sąsajų su mūsų sveikata. Štai šviežiame Lancet žurnale pateikiami tokie skaičiai: net 9 mln. žmonių pasaulyje kasmet miršta nuo aplinkos taršos. Daugiausiai oro.
Vien 2022 metais Europoje nuo karščio poveikio fiksuota net 60 000 priešlaikinių mirčių. Aiškinamos gyvenimo stiliaus ir elgsenos keitimo galimybės, galinčios esmingai, kur kas efektyviau negu išvystyta ir gerai organizuota asmens sveikatos priežiūra, padaryti visuomenę sveikesne ir darbingesne. Šiandien vis akivaizdžiau matome, kad visuomenės sveikatos mokslo rekomendacijos gali daryti pastebimus teigiamus pokyčius ne tik mūsų sveikatai, bet ir visai makroekonomikai.
Neabejotinai, nepaisant tam tikrų garbės neteikiančių faktų ir nepelnytų antivakserių kaltinimų, svarbiausia šioje srityje institucija pasaulyje yra 1948 m. įsteigta pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Daugiau negu 7 tūkstančiai įvairių šalių mokslininkų, įskaitant ir Lietuvos, dirba šioje organizacijoje. Nuolatos sekdami situaciją pasaulyje, daro apibendrinimus. Mokslu ir praktika pagrįstas rekomendacijas skleidžia pasaulyje. Tai gelbsti dešimtis milijonų gyvybių, leidžia išvengti ar bent sušvelninti didelių epidemijų pasekmes.
Laikas nuo laiko ši organizacija suformuluoja ir devizus, kurie atspindi tam tikro laikmečio svarbiausias problemas. Devizai visų pirma skiriami politikams ir sveikatos sistemos organizatoriams. Praeito amžiaus pabaigoje skelbtas devizas „Sveikata visiems“, apibendrinęs pasaulio šalių patirtį kovoje su neinfekcinėmis ligomis, išryškino svarbiausius šių ligų rizikos veiksnius ir pateikė konkrečias šių ligų valdymo rekomendacijas.
Šiame amžiuje, berods 2012 m. paskelbtas naujas devizas „Sveikata – visose politikose“ vėliau kiek patikslintas dabar skamba taip: „Sveikata – visuose darnios politikos tiksluose“. Beje, šią redakciją Lietuvoje pagarsino 2016 m. Sveikatą stiprinančio Kauno regiono organizuotame Pasaulio regionų posėdyje apsilankiusi PSO Europos biuro direktorė Zsuzsanna Jakab. Deja, nei devizas, nei svarbus renginys nebuvo Lietuvoje tinkamai suprastas ir įvertintas, o regionas veikla ilgainiui nuklydo į nekonceptualios veiklos barus. Tačiau apmaudžiausia, kad devizas „neužkabino“ politikų. Nėra jo nei Lietuvos politikų programose, nei jų darbuose.
Tiesa, toks platus požiūris į sveikatą, kurį čia stengiuosi išdėstyti, daugiausiai dėka ilgamečio PSO bendradarbio ir jos išminčių tarybos pirmininko prof. V. Grabausko, bandomas įskiepyti Lietuvoje jau senokai. Jis buvo ir Nacionalinės sveikatos koncepcijos Lietuvoje, pakeitusios Semaškos sistemą, pagrindinis kūrėjas ir įgyvendintojas. Deja, nuo 1991 m., sunkiai diegta nauja sveikatos sistemos tvarka šios kadencijos valdančiųjų pastangomis be ceremonijų kvestionuota ir iš esmės sunaikinta. Bet tai atskiro, platesnio ir labai rimto pokalbio tema.
Prof. V. Grabauskas buvo ir Nacionalinės sveikatos programos iniciatorius ir pagrindinis rengėjas, pirmasis Nacionalinės sveikatos tarybos, deja, dabar pametusios kompasą, pirmininkas. Seimo patvirtintoje programoje buvo ne tik įsipareigota per nustatytą laikotarpį 1998–2010 m. pasiekti konkrečius visuomenės sveikatos rodiklius, bet ir buvo numatyti konkretūs įpareigojimai ir uždaviniai kitiems ūkio sektoriams. Konkretūs uždaviniai ir buvo ta sunkiai priimama naujiena valstybės ūkio sistemai.
Už programos įgyvendinimą atsakinga institucija paskirta Sveikatos apsaugos ministerija, kuri neturėjo jokių galių „užnorinti“ kitas ministerijas skirti lėšų ir dėmesio programos įgyvendinimui. Būtų logiška manyti, kad koordinuoti kitas ūkio šakas ir prižiūrėti programos įgyvendinimą turėjo Valstybinė sveikatos reikalų komisija, įsteigta prie Vyriausybės.
Deja, jokios įtakos ji neturėjo ir turėti negalėjo, nes jau „gimė“ neįgali. Jos vadovu pagal nuostatas turi būti sveikatos apsaugos ministras, kuris neturi jokio poveikio kitoms, galingesnėms ministerijoms. Beje, iki V. P. Andriukaičio tapimo ministru, ši formali komisija per dvidešimt metų posėdžiavo tik, berods, du kartus.
Padėtį ėmėsi gelbėti nevyriausybinė organizacija Nacionalinė sveikatos taryba. Veikdama ne visai savo veiklos baruose, ėmėsi kontroliuoti nacionalinės sveikatos programos įgyvendinimą. Organizavo išvažiuojamuosius posėdžius įvairiose ministerijose ir žinybose. Posėdžius, jeigu juose nedalyvaudavo ministras ar kokios kitos atsakingos tarnybos vadovas, atšaukdavo. Deja, kaip ir buvo galima tikėtis, programos įgyvendinimas braškėjo, braškėjo ir vis tiek liko pilnai neįgyvendintas. Tačiau reikiamų išvadų nebuvo padaryta. Net tinkamai nebuvo aptartos klaidos. Ir dabar, įgyvendinant analogišką programą, tik pavadintą strategija, jos įgyvendinimas taip pat stringa. Kiti ūkio sektoriai nenoriai, nesuprasdami savo misijos, dalyvauja visuomenės sveikatos gerinimo procese, neskiria iš savo eilučių lėšų.
Deja, net užuominų apie kitų ūkio sektorių įsitraukimą į sveikatinimo veiklą nėra ir partijų programose. Tik 2016 m. Valstiečių–žaliųjų partijos programos sveikatos skyriuje buvo apie tai užsiminta.
Beje, Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama A. Verygos, žinomo alkoholio vartojimo kontrolės eksperto, savo rekomendacijas grindžiančio mokslo įrodymais ir gerąja pasaulio šalių praktika, pabandė, išeidama už savo institucijos ribų pasiekti, kad ne tik alkoholio vartojimo griežtinimas bet ir transriebalų (sukietinti aliejai) vartojimas būtų eliminuotas iš valstybinės maisto rinkos.
Manau greitai galėsime įvertinti tokio sprendimo teigiamas pasekmes. Deja, gilesnės diskusijos apie tai ir apie teigiamą Lietuvos ar kitų šalių patirtį griežtinant alkoholio prieinamumo sąlygas nebuvimas, leidžia politikams ir toliau mulkinti savo rinkėjus. Šitai visų pirma adresuočiau visokių atspalvių liberalams ir paradoksaliu „Laisvės“ pavadinimu prisidengusiems nebrendyloms.
Užtenka tik Lietuvoje nuo kokių 1985 m. kiek atidžiau pasižiūrėti į alkoholio vartojimo kontrolės istoriją ir pamatysime akivaizdžiausius įrodymus kas veikia ir kas neveikia vartojimo mažinimą. Nors apie jo vartojimo baisias pasekmes valstybės ūkiui žinoma labai seniai, dar prieš Valančiaus laikus, tačiau net ir šiandien apie tai pernelyg mažai viešai kalbama.
Kelerius metus dirbant su Sveikatą stiprinančiu Kauno regiono projektu teko įsigilinti ir daug sužinoti apie kitų ūkio sektorių įtaką visuomenės sveikatai. Pasirodo yra parašyta daugybė mokslinių straipsnių ir net knygų apie tai.
Sunku rasti kokią nors ūkio veiklos sritį nedarančią įtakos mūsų sveikatai. Ne tik jau minėta alkoholio vartojimo kultūra, jeigu tik žodį kultūra galima vartoti tokiame kontekste, bet ir nepakankama daržovių pasiūla ir prastas jų prieinamumas, pirmiausiai dėl aukštų kainų, žemas visuomenės fizinis aktyvumas, kiti veiksniai labai įtakoja mūsų sveikatą, ilgaamžiškumą ir darbingumą. Atsiliekame ir formuojant kitus, sveikesnio gyvenimo įpročius.
Praeito amžiaus viduryje progresyvūs architektai ėmė vis garsiau kalbėti apie aplinkos humanizavimą. Imta dekanalizuoti miestuose nudrenuotus upelius ir aplink juos projektuoti būstus. Nustota projektuoti gelžbetonines džiungles, ištysusius priemiesčius be šaligatvių, dviračių takų ir rekreacinių parkų ir pradėta ieškoti autonomiškumą ir gamtos artumą bent jau imituojančių urbanistinių sprendimų. Pradėti projektuoti lietaus surinkimo baseinai ir kitokie vandens telkiniai, poilsio aikštelės gyvenamuosiuose mikrorajonuose. Kitomis, ne baldininko, akimis pasižiūrėta į medžius, įvairius želdinius.
Neseniai sėdėjimas viešai pripažintas labai stipriu neigiamos įtakos ir rizikos sveikatai veiksniu. Pažangios valstybės seniai sporto nesieja su sveikata ir laiko jį tik viena pramogų ar reginių rūšimi. Daugiau rūpinasi ne medaliais, o visuomenės fizinio aktyvumo padidinimu. Nors jau senokai žinoma, kad fizinio aktyvumo skatinimo strategija yra diametraliai priešinga sporto plėtrai, mes apie tai nekalbame.
Tikriausiai mūsuose tokio dėmesio sulaukusi nacionalinio stadiono idėja nejuokinga tik kokiai Šiaurės Korėjai ar Rusijai, kur sportas viena iš svarbiausių minkštųjų politikos priemonių. Gėdinamės, kad neturime didelio stadiono, o kad visuomenės sveikata nedaug ką geresnė negu atsilikusiose trečio pasaulio šalyse, negėda.
Pasaulis jau daug metų ieško priemonių kaip pakelti nuo sofų ir automobilių sėdynių kuo didesnę dalį populiacijos. Kuriamos net valstybinės strategijos. Beje, Lietuvos Seimas prieš beveik dvidešimt metų, nusispjovęs į gerai prof. A. Skurvydo, R. Jankauskienės ir doc. A. Kalvėno parengtą Fizinio aktyvumo skatinimo strategiją, pasitvirtino sporto plėtros strategiją. Pasaulis per tą laiką, išbandęs daugybę fizinio aktyvumo skatinimo priemonių, grįžo prie paprastesnių sprendimų.
Nusivylę rezultatais, raginimų judėti neefektyvumu, nenoru užlipti ant net už dyką gautų, savivaldybės padovanotų treniruoklių, pasitelkė urbanistus, transporto organizatorius ir pozityviai diskriminuodami savo piliečius, didelę dalį jų išlaipinę iš automobilių persodino ant dviračių, riedučių. Daug investavę į visuomeninio transporto išvystymą, paskatino visuomenę daugiau juo naudotis. Pasiekė, kad taip būtų keliaujama ne tik savaitgaliais, bet ir kasdien. Į darbą, mokyklą, universitetą, parduotuvę.
Nepasakysi, kad to nebandoma daryti ir pas mus. Kiekvienoje savivaldybėje jau beveik 18 metų yra arba pagal sutartį dirba kitos, didesnės savivaldybės visuomenės sveikatos biurai. Tai reiškia, kad keli šimtai universitetų absolventų dirba visuomenės sveikatos gerinimo baruose. Visose mokyklose dirbantys specialistai rūpinasi palankios sveikatai gyvensenos ugdymu, bendruomenių ir vyresnio amžiaus žmonių aktyvumu.
Tiesa, biurų veikla mažai efektyvi, labai biurokratizuota ir pernelyg orientuota į raportų gamybą. Organizuojami dėl paukštelio ataskaitose vieną ar pora kartų per metus masiniai bėgimai. Gerai, kad juose bėga tie patys jauni ir taip jau aktyvūs žmonės, todėl nepatiria traumų didžioji ir pasyvi bendruomenės dalis.
Deja, toks kelių procentų, o greičiausiai vos kelių procento dalelių nuo visos populiacijos aktyvumas, nekeičia visuomenės sveikatos rodiklių, neformuoja teisingų visuomenės nuostatų. Stengiantis sumažinti transporto judėjimą miestuose susiaurinamos gatvės, tačiau, laiku nepasirūpinus visuomeninio transporto judėjimu, sukeliami tik dar didesni nepatogumai gyventojams.
Savaime aišku, kad padrikame straipsnyje neįmanoma paliesti visų šios plačios problemos aspektų. Užtektų bent atkreipti dėmesį į šią retai aptariamą sritį. Gal pradėsime profesionaliai apie tai kalbėti. Atsiras politiniai įsipareigojimai programose ir veiksmų planai. Būtina suprasti, kad ši sritis klaidingai ir nepelnytai laikoma biudžeto išlaikytine, užuot pripažinus ją kaip puikią investicijų vietą ir rimtą gerovės šaltinį.